5.2 skyrius. Persekiojimo aistra. (Katerina)

Katerina

Aš įeinu į savo kabinetą, kuriame jau yra prasidėjusi dailės pamoka. Rodos, jau visi kiti susirinkę – trūko tik manęs. Tačiau štai ir aš. Žinoma, turėjau būtų šioje pamokoje pirmoji, tačiau, kaip ir vakar, atsikėliau vėliau nei tikėjausi, todėl man ir šitaip gavosi, kad likau paskutinė. Netikėtai, man pasidaro bloga ir aš taip ir neužsibūnu šioje pamokoje, ir nubėgu prie mergaičių tualeto durų, bet staiga suprantu, kad kažkas už manęs praeina. Pasigirsta žingsniai, tai išduodantys. Aš atsisuku atgal labai lėtai, nes žiauriai bijau pamatyti už savęs žmogų. Visa laimė, čia nieko nėra. Bet aš tikrai kažką girdėjau, pasakau sau. Tada palenkiu mergaičių tualeto duris, bet taip ir neįeinu, nes vėl pasigirsta žingsniai... šį kartą jie arčiau. Aš vos nesuklykiu iš tos nežinomybės jausmo. Staiga kišenėje suvibruoja mano telefonas ir aš krūpteliu. Pasižiūriu į telefoną. Nežinomas numeris. Įdomu, tariu sau ir atsiliepiu.

- Klausau? – mandagiai pasisveikinu. Tačiau man niekas neatsako. – Sveiki, - dar kartą pasitikslinu, ar manęs tikrai niekas negirdi. Ir iš tiesų, niekas neatsiliepia. Laiko švaistymas. Jau noriu nutraukti skambutį, tačiau staiga kažkas prabyla.

- Tu čia, Simai, man reikia pagalbos, nes mane kažkas seka. Jis turi peilį. Ne, prašau... nereikia...! – netrunku suprasti, kad tai pokalbis iš tos nakties, kai buvo nužudytas naujokas, kurio vardo vis dar niekas nežino. Jau noriu nutraukti skambutį, tačiau man sutrukdo kitas balsas, kuris tikrai yra užkoduotas – tai girdisi nuo pat pirmojo ištarto šio asmens žodžio.

- Sveika, Katerina, kaip laikaisi? - pasako man kažkas. Neturiu jokio supratimo, kas tai galėtų būti, bet tikrai žinau vieną – tai žudikas... arba žudikė, nors pastaruoju metu visi mano, kad tai yra vyriškosios lyties asmuo.

- Kas tu ir ko tu nori? – paklausiu šio asmens, nes man užtenka proto suprasti, kad tai ne tik žudikas, bet ir paslaptingasis ,,S", kuris mus kankina tris dienas. Ach, kaip aš jo nekenčiu, bet kartu ir gerbiu jį, nes jo, deja, dar niekas nesugavo. Žinoma, nekeniu jo taip, kad net, rodos, galėčiau jo galvą sumalti į miltus tiesiogine žodžio prasme. Tikrai tai norėčiau dabar ir padaryti. Tačiau, deja, tai galiu padaryti tik savo fantazijose, nes tai neįmanoma. Ir visi tą žino. Kodėl? Nes jis suknistai protingas ir nesugaunamas. Jis kaip šešėlis, kurio niekas nemato.

- Ko noriu? – perklausia žudiaks. – Pagalvokime: noriu tavo mirties, Katerina.

- Kodėl? – paklausiu jo arba jos.

- Dėl to, kad tu esi bloga draugė. Bet juk ir pati tai žinai, tiesa?

- Iš ko sprendi, kad esu bloga draugė? – paklausiu jo arba jos šaltu balsu, kuris išduoda, kad šio asmens visai nebijau. Bet gal derėtų?

- Nagi, Katerina, pagalvok, kas nutiktų, jei aš visiems tavo drauguams pasakyčiau, jog žinai, kuo vardu yra naujokas? Jog žinai, kas iš tikrųjų nutiko?

- Tu nieko nežinai, - trumpai atsakau žudikui, kuris pradeda mane labai gąsdinti. Psigirsta jo juokas.

- Ach, mieloji, aš žinau beveik viską apie tave. Ir tu tą žinai. Bet uk nenori, kad tai pasakyčiau, tiesa? Tačiau turiu tam alternatyvą.

- Įdomu, kokia ji? – sarkastiškai paklausiu jo. Vėl juokas. Tas kraupusis juokas.

- Žinai, niekam nieko nesakysiu, jeigu tu pasikviesi Semą pas save nakvoti. Kaip tau tokia alternatyva? - paklausia manęs žudikas. Jau noriu padėti ragelį kai jis manęs paklausia:

- Jei nesutiksiu? – vėl klausiu žudiko.

- Na, - pradeda nusiminusiu balsu. – Turėsiu tavęs paklausti vieno klausimo: kaip manai, Katerina, kas tave dabar visą laiką stebėjo ir buvo už tavęs? – išgirdus šiuos žodžius, man pašiurpsta nugara, rankos, kojos. Aš atsisuku ir pamatau į mane bėgantį, visiškai baltai apsirengusį žmogų. Nespėju sureaguoti ir tik pajaučiu metalo skonį, burnoje ir smūgį į pilvą. Aš suklykiu. Aš nukrentu ant žemės. Atsisuku į žmogų, kurio tobulai balti rūbai yra apsitaškę mano krauju. Žudikas ištraukia peilį man iš pilvo ir aš vėl suklykiu iš skausmo. Kai jis arba ji vėl nori užsimoti, iš klasės kažkas išeina, tačiau, tam žmogui nespėjus jo arba jos pamatyti, jis jau yra pabėgęs.

- Kas tau nutiko? - paklausia Semas manęs. Iš kur jis čia atsirado? Nesvarbu. Svarbiausia tai, jog dabar nebesu viena.

- Man įdūrė! Tas prakeiktas žudikas... jis... - negaliu kalbėti aiškiai, nes man labai skauda. Atrodo, kad tuoj nualpsiu. Jis turi ką nors daryti ir kuo greičiau, tuo geriau. Atrodo, Semas sureaguoja į mano pasakymą.

- Nunešiu tave pas seselę ir pažiūrėsime, ar tau nereikia važiuoti pas daktarę, gerai? - pasako Semas man ir pakelia mane nuo žemės, kuri yra kruvina nuo mano kraujo. Aš tiesiog nespėjau sureaguoti. Bet kaip aš jo neišgirdau, kaip jis kalbėjo su manimi? Toks buvo mano pagrindinis klausimas, tačiau iš jo kyla kitas: kur jis arba ji yra šiuo metu ir ką ruošiasi daryti?

Nežinomas

Aš laukiu, kol jie pasišalins iš šio koridoriaus. Kai jų nebelieka, aš greitai nubėgu į rūsį ir turiu kai ką padaryti. Jie negali iš čia išviuoti. Todėl man teks kai ką nužudyti. Ir kuo greičiau. Aš atidarau duris...

Seselė Keitlin

Jaučiuosi apgailėtinai. Niekas pas mane neateina. O man patinka gydyti vaikus. Todėl čia ir įsidarbinau. Žinoma, trumpam, nes, pasirodo, kad čia vyksta žiaurūs dalykai. Staiga išgirstu, kaip kažkas įeina. Aš nueinu pasveikinti žmogaus ar vaiko, man nesvarbu, tačiau pajaučiu dūrį į kaklą. Tada dar vieną, beveik į tą pačią vietą. Aš bandau uždengti vietą, kur asmuo pataikė, tačiau jau per vėlu. Aš suklumou ant grindų. Tada visiškai nukrentu. Spėju pajausti tik dar vieną smūgį į kaklą ir baltai apsirengusį žmogų.

Katerina

Mes nusileidžiame į rūsį, kuriame turėtų būti seselė Keitlin. Mes pabeldžiame į jos duris ir laukiame, kol mus pakvies. Tačiau nesigirdi nei žingsnių, nei balso – nieko. Atrodo, jog jos visai nebūtų buvę šiandien mokykloje. Bet aš ją mačiau.

- Patikrink kitą kabinetą. – Pasakau Semui, supratusi, kad ji ne šiame kabinete, o priešai esančiame. Tačiau kad ir kiek mėgintų, Semas durų negali atidaryti ir, be to, nieko nesigirdi. Staiga jis išlaužia duris. Semas pakviečia be žodžių mane vidun. Įėję mes nežinome, kuriame poilsio kamabaryje, nes jų yra du, yra seselė Keitlin.

- Sesele Keitlin, skubus atvejis. Ar jūs čia? – paklausia Semas, nes aš beveik nebegaliu kalbėti. Man taip skauda, jog, manau kad nukraujuosiu vietoje. Tačiau, kai jau noriu išeiti ir paraginti Semą pasekti mano pavydžiu, pamatau pamestą raktą. Paimu jį ir liepiu Semui pasitraukti iš kelio. Atidarau vienas poilsio kambario duris ir pamatau ant kilpos pakartą seselę. Jos kaklas visiškai subadytas. Aš apsivemiu. Vemiu tol, kol nieko nebelieka. Atpyliau, greičiausiai, visus savo pusryčius. Klausimas, kaip jis spėjo tai padaryti? Noriu iš čia dingti. Dabar pat. Manau, kad mano nuomonė apie tai, jog žudikai du, vis kyla į paviršių. Kitaip negali būti. Nebent žudikas mokėtų teleportuotis. Jau noriu eiti iš čia, bet pamatau, kad Semas vis dar stovi savo vietoje. Kodėl jis nesijudina?

- Kas? Kas yra, Semai? Eime iš čia. – Paraginu jį, bet jis vis tiek net nepajuda. Tada tyliai ištaria:

- Kažkas yra jos kakle. Kažkokia kortelė. - Pasako Semas. Jis prieina prie seselės lavono ir ištraukia kortelę (kaip jam tai pavyksta tikrai nepasakysiu, bet tai, mano nuomone, labai šlykštu). Paskaito ir paduoda man. Ten parašyta ,,Jūs iš čia neišeisite. -S-'' Neišeisime? Kaip suprasti? Gal?.. Mano mintis nutraukia kažkieno balsas:

- Ką jūs čia veikiate? – atsisukusi pamatau žmogų, kurio tikrai nesitikėjau čia sutikti.

Nežinomas

O kaip dabar bus smagu. Čia sumautai geriausia mano gyvenimo diena. Įdomu, kodėl? Nes nudėsiu tris žmones. Juk dar reikės atsikratyti to sumauto buvusio detektyvo. Tiksliau šerifo. Nes, mano nuomone, jis tikrai gali kažką išsiaiškinti. Tačiau dabar tam nėra laiko, nes šie žmonės stovi priešais mane, tik nemato. Esmė ta, kad galėčiau juos visus nudėti dabar. Bet keli iš jų turi išgyventi. Tai jie. Na, laikas pasirodyti, kai kažkas supras, todėl reikia laukti.