5.3 skyrius. Persekiojimo aistra. (Semas)

Semas

- Taigi, ką jūs čia veikiate? – nekantriai paklausia FTB agentė Emilė. Mes su Katerina susižvalgome, ar reikėtų jai pasakyti tiesą, ar geriau pameluoti. Tačiau atsakome per vėlai, nes agentė pamatė, kad Katerina kraujuoja.

- Kodėl tu kraujuoji? – paklausia ji, o Katerina nusišypso.

- Na, mane užpuolė žudika, todėl turėjome ateiti čia, kai radome... – staiga Katerina susitngsta ir nieko nepasako. Agentė kreivai jai šypteli:

- Taigi... – nutęsia. – Tave užpuolė ir tada sakei, kad kažką radote. Ką? – paklausia ji, susidomėjusi mūsų pasakojimu. Na, tiksliau Katerinos pasakojimu, nes aš dar nepratariau nei žodžio.

- Jūs abu eisite su manimi. - Pasako Emilė tokiu balsu, kad jai tikrai niekas negali papreištarauti.

- Ne, jūs nesuprantate. – Pasakau aš, prieštaraudamas jai. Ji piktai dėbteli į mane.

- Daugiau tikrai nekartosiu: jūs einate su manimi. Abu. – Pakartoja ji labai griežtai. Tačiau aš atlaikau jos žvilgsnį ir ji manęs paklausia:

- Kodėl gi ne? Na? – nekantriai mane kamantinėja.

- Nes mes radome seselės Keitlin lavoną. – Pagaliau pasakau aš. Regis, man palengvėja, tačiau, kita vertus, agentė neatrodo patenkinta. Emilės veidas pasako, kad ji labai pyksta, jog nepasakėme anksčiau. Bet vis dėlto ji jau nebegali mūsų kaltinti, nes pernelyg daug sutapimų, liudijančių, kad mes esame nekalti. Vienas taškas mūsų naudai, tariu sau. Tada pažvelgiu į Kateriną ir pamatau, kad ji vis dar stovi, lyg būtų pamačiusi vaiduoklį.

- Katerina, mums jau metas eiti. – Pasakau jai, tačiau, strodo, kad ji manęs visai negirdėjo. – Katerina?.. – priėjęs arčiau jos paklausiu, - ar tau viskas gerai? – klausiu jos, tačiau ji man neatsako. Tai yra kraupu.

- Žudikai yra du... – pasako ji taip tyliai, kad vos galėjai išgirsti, tačiau, visa laimė, aš buvau šalia ir supratau, jog, jos nuomone, žudikai yra du. – Jie du. – Pasako taip garsiai, kad visi girdėtų.

- Kodėl taip manai? – paklausia Emilė Varenheit. Tiesą sakant, pradėjau jau jos nekęsti. Tačiau dar nėra tokia nepakenčiama, kaip Ernestas Keleheris, kuris nuo pat pradžių mus kaltino. Emilė, nors taip ir mąsto, tačiau garsiai to nesako, bent jau tiek.

- Na? – vėl klausia agentė Varenheit. – Kodėl? – prataria jau pikčiau. Jei Katerina nepasakys, tai FTB agentė tikrai pasius. Ir mums jau tada tikrai galas. Kai jau vėl nori kartoti tą patį, Katerina atsiliepia:

- Nes vienas mane užpuolė, o kitas asmuo nužudė seselę Keitlin. Ar gi tai nėra logiška? – paklausia subtiliai Katerina agentės.

- Žinoma, tai logiška, tačiau... – netikėtai Katerina, ją nutraukusi, ištaria:

- Kodėl jūs čia atsiradote? – agentė, regis, trumpai net nesupranto, kodėl kažkoks vaikas, jos nuomone, agentės klausia, kodėl ji čia. Tačiau susitvardo ir mandagiai atsako.

- Nes mums paskambino ,,S" ir pasakė, kad mokykloje rado lavoną. Todėl, panele Tremben, mes ir esame čia. – Dabar viskas aišku. Žudikai, jei jie tikrai du ir Katerinos mąstymas nemeluoja, sugalvojo nuostabų planą, kaip mus visus įvilioti į vieną ir tą pačią vietą. Gerbiu juos už tai. Tačiau kodėl mus visus norėjo čia atvesti. Niekaip negaliu to suprasti. Tačiau kai ką suprantu. Pagaliau man atėjo išganinga mintis. Kaip anksčiau to nesupratau?

- Čia yra spąstai. – Pasakau jiems visiems. Emilė vėl kreivai į mane pasižiūri.

- Iš kur žinai? – domisi ji, aiškiai parodydama, kad manimi netiki. Regis, ji visada taip daro, kai kažkas tampa protingesnis už ją. Tai galima suprasti iš to, kaip ji reagavo po to, kai Katerina pareiškė, jos žudikas yra ne vienas, o du. Tačiau jos toks darbas; negaliu kaltinti.

- Nes jums skambino žudikas. ,,S" yra žudikas. O gal netgi du. Jis specialiai čia mus atviliojo. Nes norėjo, kad mes taptume kitos jo aukos.

- Bet kam jiems ar jam, ar jai taip elgtis? Kokia iš to nauda? – paklausia Katerina, pagaliau atsigavusi po... kažko. Kai Katerina tai prataria, už Emilė nugaros išlenda siluetas.

Nežinomas asmuo

Girdžiu, kaip kažkas kalba mokyklos rūsyje. Kas ten? Aš pradedu lipti laiptais ir suprantu, kad ten yra keli žmonės: Katerina Tremben, Simas Manelis, FTB agentė Emilė Varenheit ir keli jos pagalbininkai. Ko jiems čia reikia, klausiu savęs. Nulipu laiptais ir pirmas dalykas, kurį pamatau, tai yra kaip į mane nutaikytas pistoletas. Tiesiai man į veidą.

- Ko jums čia reikia, agente Varenheit? – nemadagiai paklausiu. – Staiga, man nieko neišgirdus, suprantu, kad jie žiūri ne į mane, o į kažką kitą. Aš apsisuku ir pamatau tą patį vaizdą...