6.2 skyrius. Laisvoji diena. (Katerina)

Katerina

Kas ten įvyko? Karolinos kalba buvo tokia tobula... išskyrus tai, jog pasakė visą tiesą, nors Emilė aiškiai parodė, kad to tikrai daryti nereikia. Dabar teks laukti jos darbo pasekmių. Kokia ji kvaila. Nejaugi nesuprato, kad blogai bus ne tik jai vienai, o mums visiems? Kodėl taip pasielgei? Kodėl, klausiu savęs, bet kartu ir jos, tikėdamasi, kad ji gali skaityti mano mintis ir gali atsakyti į mano klausimą. Aišku, tai neįmanoma. Kad ir kaip žiauru bebūtų, atėjo mano eilė. Dabar aš turėsiu kalbėti. O to daryti visai nenoriu. Matau, kaip mokyklos pavaduotoja (gal netgi galima sakyti direktorė) ponia Lamen, ateina ant scenos.

- Na, galime visi padėkoti Karolinai Majers už tokią nuostabią kalbą. Tačiau niekur nepabėkite, nes čia tik pradžia. Dabar pasitikite dar vieną nuostabią šios mokyklos mokinę, kuri tikrai nenusileidžia Karolinai - visų gerbiamą Kateriną Tremben. - O ne. Atėjo mano eilė. Aš negaliu. Karolinos kalbo buvo tobula, o mano bus tokia tragiška, kad niekas nenorės net jos klausyti. Tačiau turiu eiti. Eidama pamatau, kad Karolina išeina nuo scenos apsiverkusi. Žinau, kodėl. Aš pribėgu prie jos ir apkabinu ją. Negaliu leisti jai nusižeminti prieš visą mokyklą. Tačiau ir pati netikėtai pradedu verkti.

- Kas nutiko, Katerina? - paklausia ji, mano geriausia draugė ir kartu mano ramstis. Aš turiu jai pasakyti. Bent jau Karolina turi tai žinoti.

- Nieko baisaus, tačiau aš negaliu kalbėti apie šias mokytojas. Tiesiog tai būtų jų pažeminimas. - Pasakau jai. Karolina dar stipriau susirūpina dėl manęs ir po kelių minučių pasako:

- Neleisiu savo geriausiai draugei susimauti prieš visą mokyklą. Tu eik namo, o aš poniai Lamen pranešiu, kad tu susirgai ir negalėjai šiandien ateiti. Supratai? - paklausia ji ir aš sulinksiu galva. Man nieko kito nebelieka daryti.

- Taip, supratau, ačiū. - Padėkoju jai. Karolina nusišypso man.

- Viskas gerai, na, o dabar bėk iš čia. - Pasako ji ir nueina atgal ant scenos, kurioje visai neseniai buvo ir pasakė visą tiesą. Dar prieš išeidama pamatau, kaip Karolina, priėjusi prie jos, poniai Lamen pasako, kad manęs nėra, nes susirgau. Pavaduotoja, susirūpinusi dėl manęs, linkteli galva. O aš bėgu toliau, kol niekas manęs nepamatė ir visko nesugadino.

Nežinomas

Matau ją bėgant iš šio prakeikto melagių klubo. Ir teisingai. Tegul ji bėga. Juk aš žinau, kad ji jų nekentė. Netrukus, geriau pagalvojus, visi sužinos. Be to, sužinos ir tai, kad šerifas Keleheris yra nužudytas. Reikės, pabėgus iš šito, kaip jau ir sakiau, melagių klubo kažkur nugabenti kūną, kad jį pamatytų. Jau noriu eiti iš čia, bet pasigirsta ponios Lamen balsas, kuris praneša, jog visos kalbos yra trumpam nutraukiamos. Matau, jog visi supyksta, tačiau vis tiek išlieka kantrūs. Taip pat pastebiu, kad ponia Lamen išsitraukia telefoną ir kažkam paskambina. Tikėtina, kad skambina Katerinos tėvams. O kam gi ji dar skambintų tokiu metu? Netrukus vėl užsigalvoju apie vargšą Ernesto Keleherio kūną, gulintų jo paties namuose. Eureka! Štai ir atsakymas, kurio man nepavyko sugalvoti anksčiau. Juk aš galiu paskambinti, kaip anoniminis asmuo ir pranešti, kog esu sunerimęs dėl savo kaimyno šerifo Ernesto Keleherio, nes jis jau kurį laiką niekur neišeina. Tada policijos pareigūnai tikrai ten nuvažiuos ir viskas. Tobula! Dabar teks viską atlikti iki šiandien vakaro, nes ši ceremonija sunaikino visą laiką. Tikiuosi, kad ji greitai baigsis ir aš galėsiu daug ką padaryti, nes man dar reikia daug ką nuveikti. Labai daug. Ir tai privalo būti atlikta šiandien ir ne kitaip, nes... Na, kitaip man gali būti blogai. Prasideda kita kalba. Semo Manelio kalba. Įdomu, ką jis pasakys. Bet kartu įdomu, ką pasirašė Katerina, kad net negalėjo viešai to pasakyti? Tikrai labai įdomu. Taip man begalvojant Semas pasako beveik visą savo kalbą, ponia Lamen baigia pokalbį, o Karolina susijaudinusi visus stebi. Ir jie visi net nenutuokia, ko laukti. O aš žinau.

Katerina

Aš jau esu namuose. Tikiuosi, Semas neprasitarė, kad aš buvau, tik pabėgau, padedama Karolinos. Bet, kai geriau pagalvoji, kam jam taip elgtis? Jau noriu suglamžyti viską, ką buvau pasirašiusi, tačiau vietoje to, aš tiesiog dar kartą atsiverčiu lapą ir dar kartą perskaitau. Skaitau su vis didesniu liūdesiu ir neapykanta sau. Kaip galėjau taip pasielgti ir tą parašyti? Aš dar kvailesnė nei Karolina. Norėčiau viską pataisyti, tačiau, deja, negaliu. Nes jau per vėlu.

Sveiki brangūs mūsų mokyklos mokiniai,

Šiandien mes susirinkome pagerbti mūsų brangių geografijos ir chemijos bet matematikos mokytojų netekties. Taop pat nor4siu dal5 savo kalbos skirti pagerbti mūsų gerbiamam direktoriui Gregorsonui. Na, prieš pradedant kalbėti apie mokytojas ir direktorių, galiu pasakyti tik tiek, kad jie visi buvo gerbiami ir mylimi. Ir visai nebe reikalo. Visų. Nepaisant, ar žmogus juos gerbė, ar ne. Bet juk esmė ne tame, tiesa? Esmė yra ta, kad jie buvo nužudyti. Žinoma, to jums pasakyti aš negalėjau, bet tai nutylėdama suterščiau jų brangų atminimą. Juk tiek ponia Frenč, tiek ponia Saranson ir tiek mūsų direktorius Gregorsonas gerbė žmones, kurie nemelavo. Bet irpniška tai, jog, kaip jau jūs visi turbūt žinote, kad jie visi mirė būtent dėl melo. Melo, kurį ilgus metus slėpė nuo visuomenės. Iš kur aš tai žinau? Na, kadangi būtent aš praeitais metais nagrinėjau serijinio žudiko Edžio Marsono gyvenimą ir žmogžudystes, galiu pasakyti, kad jie ne tik buvo aukos, bet ir kartu pagrindiniai įtariamieji. Ką aš noriu tuo pasakyti? Nemanykite, kad aš jų absoliučiai nekenčiau. Ne, taip nebuvo. Aš tik jų nemėgau, nes jie visada liepdavo sakyti tiesą, bet patys ilgai slėpė ją. Argi tai ne ironiška? Žmogus, kuris visada liepdavo kitiems sakyti tiesą, pasirodo, kad pats yra žiaurus melagis. O kiekvienas melagis dega pragare. Tačiau dabar apie tai nekalbėsime, nes mes čia susirinkome pagerbti jų, o ne teisti. Be to, juk kiekvienas turime savų paslapčių. Ir jie buvo žmonės, kaip ir mes visi. Nepaisant to, ką dabar apie juos pasakiau, jie vis tiek turėjo begalę gerų dalykų. Taigi, jie nėra blogi. Jie tik paprasti žmonės, kurie turėjo savų nuodėmių kaip ir mes visi. Ir tai užtikrinti, noriu jūsų paklausti kelių dalykų: ar visi žmonės, kurie meluoja, yra blogi? Ar žmogus negali turėti savų paslapčių? Ir iš viso, ar kiekvienas žmogus, nesvarbu, ką jis padarė, turi būti nužudytas? Tik tada, kai į tai atsakysite kiekvienas sau nuoširdžiai, žmonės taps geresni. Ačiū už jūsų skirtą laiką man ir mano kalbai.

Aš apsiverkiu, net pati tiksliai nežinodama, kodėl. Tačiau tai mane sugraudina. Ir netgi labai. Netikėtai, aš kažką išgirstu. Apačioje kažkas girdisi. Ar manęs atėjo žudikas, paklausiu savęs. Jeigu taip, tai aš pasiruošusi jį sunaikinti. Jis manęs tikrai nepribaigs. Aš jam neleisiu. Aš atsargiai nulipu žemyn ir pamatau, ko tikrai nesitikėjau... Savo tėvus.

- Sveika mieloji, kaip laikaisi? - paklausia mano mama Elaina Tremben.

- Gerai, - nutęsiu aš, negalėdama patikėti tuo, ką dabar matau. Mano tėtis ir mama grįžo anksčiau iš savo darbo. Įdomu, kodėl. Kas ir kodėl juos išleido? Nes, bent jau kiek aš žinau, tai niekas niekada jų neišleisdavo.

- Mama, kas čia vyksta? - paklausiu aš ramiai.

- Nieko, o kas turėtų būti? - atsako klausimu į klausimą. Tai dar keisčiau. Jau noriu lipti atgal į savo kambarį, bet tada suprantu. - O Dieve, - pratariu aš.

- Kas? Kas nutiko? - vėl klausinėja ji. Kaip ji gali taip apsimetinėti ilgai, paklausiu savęs ir suprantu, iš ko paveldėjau gerus melavimo įgūdžius.

- Kiek dar laiko apsimesite, kad jus išleido iš darbo, jei iš tiesų jums paskambino, kad aš pabėgau iš ceremonijos ir nepasakiau savo kalbos?! - rėkiu ant jų. Abiejų. Jie sutrinka.

- Mieloji...

- Ne, - pratariu aš. - Maldauju, kodėl taip su manimi elgiatės? - paklausiu aš maldaujamu balsu. - Kodėl?

- Kodėl? - prataria motina. Trumpam nusijuokia, o tada atsako: - Todėl, Katerina, kad nesusigadintum sau gyvenimo. Ypač dabar, kai visi pradeda mirti. Aš nebegaliu toliau to pakęsti.

- Jūs visai išprotėjote? Jūs esate..! - negaliu jiems tiesiog to pasakyti, todėl nubėgu į viršų ir užsirakinu duris. Pagaliau viena, tariu sau. Bet tada išgirstu beldimą į langą.