6.3 skyrius. Laisvoji diena. (Semas)

Semas

Matau ir gal netgi girdžiu, kaip Katerina rėkia ant savo tėvų. Atsargiai prisėlinęs pažvelgiu pro milžinišką Katerinos ir jos tėvų svetainės langą ir pamatau, kad Katerina yra velniškai įniršusi, o jos tėvai jai bando kažką aiškinti. Tačiau, pažįstant ją, tai yra neįmanoma, kai ji yra tokia pikta. Na, faktiškai, tada su ja nesusikalbėsi. Taip jau yra. Tiesiog ji jau toks žmogus. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, man vis tiek reikia su ja pasikalbėti. Nes turiu, o gal verčiau privalau, žinoti, ar ji ateis į mano merginos, Karolinos, gimtadienio vakarėlį, ar vis dėlto ne. Matau, kaip Katerina nueina į savo kambarį. Kaip dabar man teks pas ją nueiti, pratariu sau. Tada suprantu, kad jeigu noriu pas ją nueiti, teks lipti pro langą, nes jos tėvams nelabai patinka, kai pas ją ateina vaikinai. Nors tai yra gana keista, kadangi ji pati eina pas savo vaikiną Simą ir jie tą žino. Keisčiausia tai, jog jie dar to neuždraudė. Na, bet tada jau būtų juokinga. Ką jie tokio gali padaryti? Na, žinoma, kad gali kai ką, bet Katerina iki tokio lygio tikrai nenusileis. Na, gerai, pradėkime lipti jų tobulai lygia siena. Visa laimė, kad nors jų ir siena yra lygi, bet vis dėlto, pas juos sienos grįstos akmenimis, taigi, galima ganėtinai lengvai užlipti į antrąjį aukštą, kur ir gyvena Katerina. Pradedu lipti. Užtrunku gal kokias tris minutes, kol pagaliau užlipu iki antro aukšto. Tada, beveik iš karto, pamatau, kad Katerina verkia. Kodėl? Na, manau suprantama, kad ji susipyko su savo tėvais ir dėl to jai yra skaudu. Juk jie tiek daug dėl jos paaukojo. Gal netgi pernelyg daug. Bet jie ją myli, ir ji juos myli, todėl tai svarbiausia. Pažvelgiu pro langą ir pamatau, kad jos kambarys yra tobulai baltos spalvos, daiktai, kaip spintelės ir stalas, yra pilkos spalvos, kuri derinasi su šviesiomis sienomis. Tai – jos mėgstamiausios spalvos, nors tie, kurie jos nepažįsta, pasakytų, kad jei tinka juoda arba violetinė. Tačiau ji visai ne tokia, kokia ją laiko daugelis. Pagaliau susigaudau, kad esu ant namo sienos ir kai kuriems jų kaimynams gali pasirodyti, jog bandau įsilaužti į namus. Reikia nežioplinėti, subaru save. Gerai, aš pabeldžiu į jos langą. Rodos, ji sureaguoja iš karto. Ji dairosi, kas ką tik įvyko. Staiga, kai jau noriu belsti antrą kartą, mano koja paslysta ir aš vos išsilaikau. Jei mirsiu, nukritęs nuo tavo namo sienos, Katerina, pradėsiu tau vaidentis, beveik šaukiu jai savo mintyse. Po kurio laiko ir daug pastangų, aš vėl sugebu tvirtai įsikibti į jos namo sieną ir dar kartą pabelsti į jos langą. Šį kartą stipriau. Pagaliau ji susigaudo, kas čia vyksta, ir ji prieina prie lango. Atsargiai jį atidaro ir įleidžia mane.

- Ar tu visai išprotėjai! - suklykia ji ant manęs, man net nespėjus ištarti žodžio ,,labas". Ji atrodo dabar dar piktesnė.

- Ei, ar tau viskas gerai? - atsargiai paklausiu jos, nes nenoriu, kad ir ant manęs ji supyktų. Ji pažvelgia į mane. Tada po kurio laiko, atsako:

- Ne, man ne viskas gerai. Ką tik susipykau su savo tėvais. - Pradeda ji. Netikėtai, man visai nepasiruošus, ji apsikabina mane taip stipriai, kad, atrodo, aš susprogsiu nuo jos tokios jėgos. Po kiek laiko paleidžia mane ir aš pagaliau normaliai įkvepiu oro. Tada nusivalo ašaras ir pasako man:

- Turėjai pas mane nakvoti, bet neatėjai. - Tai pasakiusi, ji keistai nusijuokia ir vėl pradeda kalbėti. - Žinau, tu to nežinojai... Nes aš tau to nesakiau, bet, esmė ta, kad ,,S" norėjo, kad tu pas mane nakvotum, bet aš jam kai ką atrašiau. Na, tada jis paliko mane ramybėje... Ir tave. - Priduria ji. Bet man jau nebėra taip svarbu, kad turėjau pas ją nakvoti. Ne, ji jam ar jai atrašė. Tačiau apie tai galima pakalbėti kiek vėliau, jei iš viso prisiminsiu tai. Dabar man yra svarbiau, jog ji ateitų į Karolinos gimtadienio šventę. Aš jau noriu jos klausti to, bet ji mane vėl pertraukia:

- Ateisiu į Karolinos gimtadienį. Dėl to gali nesijaudinti. Tikrai. Kaip galėčiau praleisti jos gimtadienį? Tai būtų nedovanotina. - Pasako ji, ir aš nusiraminu. Gerai, laikas pačiam svarbiausiam dalykui – jos kalbai, pasakau sau. Gal verčiau primenu? Nesvarbu, svarbiausia, sužinoti, ką ji tokio parašė, kad net negalėjo pasakyti.

- Katerina, - pradedu aš, ir ji pažvelgia į mane. - Hm... man reikėtų paskaityti tavo kalbą, nes noriu pasižiūrėti, ar mano kalba buvp blogesnė, ar geresnė. Gerai? - pameluoju jai. Na, tai nėra visiškas melas, nes esmė ta, kad jos kalbos būna tobulos. Taigi, ji, mano sėkmei, paduoda savo kalbą, o aš jai savo. Kad galėtų paskaityti, kol aš skaitysiu jos. Šiaip, savo kalbą aš moku mintinai.

Sveiki mielieji Kilertauno Pagrindinės mokyklos mokiniai,

Man labai smagu, kad jūs visi čia atėjote. Tačiau jausmas yra dvilypis: vienas man sako, kad reikia džiaugtis, jog mes, mokiniai, gerbiame savo mokytojus ir, su jiems derama pagarba, mes juos palydime į kitą pasaulį, bet kartu tai yra skausminga, nes šios mokytojos buvo tokios geros. Apie kurias mokytojas kalbu? Na, kaip jau žinote, mes per šią savaitę netekome dviejų geriausių mokytojų: chemijos, kuri kartu dėstė ir matematiką mokytojos ponios Frenč ir geografijos mokytojos ponios Saranson. Taip pat, vakar netekome ir direktoriaus Gregorsono, kuris buvo pats geriausias iš visų. Tikrai. Ir niekas to nepaneigs. Jis patiko visiems. Žinoma, kai kurie jo nelabai mėgo, nes jis buvo griežtas. Bet kartu ir mūsų mirusios mokytojos nebuvo vien tik mielos. Bet dėl šių savybių jos ir buvo gerbiamos, kaip ir, turiu paminėti, mūsų direktorius. Aišku, kad mes dabar ateidami į mokyklą vis lauksime, kol direktorius mums praneš kokią svarbią naujieną, lauksime, kol ponia Frenč vėl įeis į klasę ir pradės dėstyti pamoką, mes vis dar lauksime, kol ponia Saranson, atėjusi į pamoką, peržvelgs visą klasę ir ištars šiuos žodžius: ,,Kaip smagu, kad jūs esate čia.", o tada mes vėl nusijuoksime. Tačiau, deja, taip nebebus. Nes po to, ką ši mokyklą išgyveno ir, mano nuomone, dar išgyvens, ji nebebus tokia pati, kaip buvo anksčiau. Bet, žiūrint iš kitos pusės, mes, mokiniai, taip pat jau nebebūsime tie, kuriais buvome anksčiau. Ne, mes būsime labiau... suaugę? Taigi, noriu pasakyti, kad ir kaip bebūtų sunku, mes susitaikysime su tuo, ką dabar išgyvename. Aišku, kiekvienas užtruks tiek, kiek jam reikės. Nes mes jau esame tokie. Mes esame organizmai, kurie, galų gale, susitaiko su praradimais, nes supranta, kad kitaip nebus. Taigi, aš noriu jums palinkėti, kad jūs kuo greičiau susitaikytumėte su šiais praradimais ir suprastumėte, kad gyvenimas tuo nesibaigia. Jog reikia džiaugtis, kad jūs nebuvote jų vietoje. Nes kaip tik šiuos žodžius mums pasakytų šie asmenys: ,,Nenuleiskite rankų, kad ir kaip jums būtų sunku." Tai to jums visiems ir palinkėsiu. Nepasiduokite. Kovokite. Gyvenkite. Ačiū jums laiką!

Kaip jau ir sakiau, aš savo kalbą moku tobulai. Bet Katerinos kalba mane... sužavėjo. Ji pasakė, jog kiekvienas turime tamsiąją savo pusę. Tai yra be galo svarbu. Taigi, kodėl ji jos nepasakė? Iš baimės, kad bus pasmerkta, atsakau sau į savo klausimą.

- Tavo kalba tobula, - tik tepasakau jai. Tada pažvelgiu į laikrodį, kabantį ant sienos ir sakau: - Tačiau man jau reikia ruoštis. Ir tau reikėtų. Juk nenorime pavėluoti į Karolinos gimtadienį. - Katerina nusišypso.

- Ačiū, - pasako ji man. Teoriškai, net nežinau, už ką. Bet tai paglostė mano širdį. Aš jai taip pat atsakau šypsena. Suprantu, kad man reikia dar pasikalbėti su savo mama, nes ji manęs tikrai ten neišleis.

--------

Pagaliau esu namuose. Mama jau grįžusi. Matau, nes dega šviesa jos kambaryje. Greitai ten nueinu ir pasakau jai:

- Man reikia eiti į...

- Karolinos gimtadienio vakarėlį, tiesa? - paklausia mama, akivaizdžiai pasiruošusi mane nugalėti.

- Taip, man tai būtų be galo svarbu, nes...

- Nes?.. - nutęsia mama. Ar jai pasakyti tiesą? Ar pasakyti, svarstau aš. Motina laukia tęsinio. Aš įkvepiu ir pasakau jai, žinodamas, kad, kai pasakysiu, nebebus kelio atgal.

Nežinomas

Matau, kaip Semas išbėga iš savo namų. Ach... koks jis kvailas. Nejaugi nežino, kad ten yra mano spąstai? Ne, iš kur jis gali tai žinoti? Nebent... ne, tai būtų pernelyg kvaila idėja. Cha! Tegul jie visi ten susirenka. Na, o po to... Galima sakyti, kad kita diena bus labai gera. Nes bus tokie nutikimai: pirma, policija ras šerifo Keleherio lavoną; antra, mokiniai ras kito žmogaus lavoną; ir trečia... na, tegul tai lieka paslaptis. Juk paslaptys ne amžinos, tiesa? Aš vis dar stebiu Semą, kuris, rodo, kaip išprotėjęs bėga pas savo mylimąją su... gėlėmis. Rožės. Jos mėgstamiausios gėlės. Kaip ironiška, tačiau būtent jas Karolina pamerkė to trejetuko laidotuvių proga. Na, žinoma, tai nebuvo tikros laidotuvės. Verčiau pagerbimas. Tik tiek. Semas išnyksta iš horizonto. Na, jau ir man metas eiti.