Ceremonija baigÄsi sÄkmingiau nei prasidÄjo, galiu pasakyti. KodÄl? Nes Katerina, dÄl kažkokių neaiÅ¡kių priežasÄių iÅ¡bÄgo iÅ¡ tos Å¡ventÄs. Kam jai taip elgtis? Niekaip to negaliu suprasti. Žinoma, ceremonija praÄjo valanda greiÄiau, todÄl aÅ¡ grįžau namo patenkintas. Mamai ir tÄÄiui pasakiau, jog Å¡ventÄ buvo sutrumpinta, todÄl mus paleido anksÄiau. Ir, nors pirma ji netikÄjo manimi, bet tai buvo gryniausia tiesa. Gal net pati gryniausia. Žinoma, jei ir bÅ«Äiau sakÄs melÄ , mano tÄvai bÅ«tų tuo patikÄjÄ, o jei tavÄs neprigauna, tai jau nebÄra melas â tik iÅ¡kreipta tiesa. Dabar yra 19:40. VakarÄlis prasideda lygiai aÅ¡tuntÄ , todÄl man reikia paskubÄti. IÅ¡ tiesų, tai nÄra, ko skubÄti, nes man iki Karolinos namų yra tik penkios (jei eini labai lÄtai) minutÄs kelio, todÄl dar galiu pabÅ«ti ramiai kokias penkias minutes, nes juk reikia ateiti kokias penkias minutes anksÄiau, ar ne? NetikÄtai iÅ¡ mano kurinÄs iÅ¡krenta susiglamžÄs popieriaus lapas. Mano kalba, tariu sau. Paimu A4 formato lapÄ Ä¯ savo rankas ir pradedu vÄl skaityti savo kalbÄ , nors ir pats jÄ moku atmintinai, kitaip nebÅ«Äiau jos pasakÄs.
Sveiki mielieji Kilertauno mokyklos mokiniai,
Å iandien aÅ¡ pasakysiu kalbÄ , kuria pagerbsiu mÅ«sų mylimas mokytojas ir direktorių Gregor...
Staiga kažkas nukrenta kitame kambaryje ir aÅ¡ nustoju skaityti. Kas dabar, klausiu savÄs, susinervinÄs, nes aÅ¡ mÄgstu skaityti kalbas ir matyti, kaip tobulÄju.
- Ar ten kažkas yra? - paklausiu aÅ¡, taÄiau man niekas neatsako.
- Ei, ar ten kažkas yra? - vÄl paÅ¡aukiu aÅ¡. Suprantu, kad garsas sklinda iÅ¡ kito kambario, kuris yra prie manojo. AÅ¡ atsargiai prieinu. TaÄiau netikÄtai krÅ«pteliu, kai vÄl pasigirsta garsas. Lyg kažkas kažkÄ kapotų.
- Labas, kÄ Äia veiki, Simai? - paklausia mama, iÅ¡lindusi iÅ¡ niekur nieko. AÅ¡ vos susitvardau nepradÄjÄs klykti. AÅ¡ susitvardau ir tik tada jai atsakau:
- Ne, man viskas gerai. - Pasakau aÅ¡. Mama man nusiÅ¡ypso ir nueina dirbti toliau. Gerai, kad dabar yra penktadienis. Å iaip jau taip, Karolinos gimtadienis tÄsis dvi dienas. Bet man automatiÅ¡kai kyla kitas klausimas: kaip Karolinos motina iÅ¡kentÄs tiek daug laiko? Juk tai beveik neįmanoma. Staiga, nulipÄs žemyn, pamatau, kad yra pilni du maiÅ¡ai maisto, kaip pavyzdžiui, burgeriukai, picos (žinoma, Å¡aldytos) ir kitkas. Tada pamatau, kaip mama paima supakuotas gÄles ir paduoda jas man.
- Nejaugi manai, kad Karolinos mama mÅ«sų neperspÄjo? - klausia mano mama, kai pamato mano veido iÅ¡raiÅ¡kÄ .
- Ne, tikrai apie tai nepagalvojau, - prisipažinu aÅ¡. Mano mama nusijuokia ir pasako tik vienÄ sakinį.
- Prisimink, niekur neik vienas, gerai? - paklausia ji.
- Taip, gerai. - Atsakau jai. Na, metas eiti. Aš paimu už krepšių ir išeinu iš namų.
Nežinomas
Matau, kaip jis iÅ¡eina iÅ¡ savo namų. O taip, jie nieko nenutuokia. Jeigu nutuoktų, tai dabar tikrai nebÄgtų pas KarolinÄ , kaip akis iÅ¡degÄ. Ne, jie ramiai sau lauktų namuose ir tikÄtųsi, kad jų nenužudyÄiau. Bet jie pernelyg mane nuvertina. Na, bet toks jau tas kai kieno vadinamas ,,gÄris" - jis visada nuvertina savo prieÅ¡Ä . Žinoma, aÅ¡ taip niekada nedarau. Be to, tikiuosi, kad Karolina neatgaus sveiko proto ir nesupras nieko iki tol, kol aÅ¡ to norÄsiu. Ji tiesiog negali. Na, Simo jau nebematau. Laikas neÅ¡dintis ir man.
Simas
Karolinos namuose gera ir Å¡ilta. Beje, Äia daugybÄ man nepažįstamų žmonių. Galiausiai pamatau savo draugus: KaterinÄ , SemÄ ir KarolinÄ . Prieinu prie jų.
- Mes keturiese miegosime viename, mano, kambaryje, o kiti kur kas nori. Man patiks Å¡is vakarÄlis, o jums? â paaiÅ¡kina Karolina pasako su perdÄtu entuziazmu. Na, aÅ¡ irgi taip pat galvoju. O kas nesidžiaugtų tokiu milžiniÅ¡ku vakarÄliu.
- Na, manau kad Äia bus tikrai smagu, bet klausimÄlis: kaip mes visi Äia normaliai miegosime, kai Äia yra tiek daug žmonių? Paklausiu aÅ¡, o Karolina nusijuokia. Po minutÄlÄs man atsako:
- Matai, Simai, tu dar nesi buvÄs tokiame dideliame vakarÄlyje, bet nesijaudink, atsakysiu į tavo klausimÄ : vieni iÅ¡eis namo, o tada rytoj grįš pas mus. - Atsako man Karolina. PasijauÄiu saugiau.
- Gerai, turiu kitÄ klausimÄ . Kur muzika? - klausiu aÅ¡, susidomÄjÄs, nes pas, kiek aÅ¡ bent jau žinau, tokiuose dideliuose vakarÄliuose visada bÅ«na muzika.
- O taip, visai pamirÅ¡au. AÄiÅ«, Simai. â PadÄkoja ir nueina toliau Karolina. AÅ¡ pažvelgiu į kitus. Jie atrodo tokie linksmi. NorÄÄiau ir aÅ¡ toks pabÅ«ti, bet, deja, negaliu. Staiga susimÄ stau apie mus ir mÅ«sų Å¡utvÄ, jei taip galima pavadinti. Ji atrodo tokia pažeidžiama. Nors iÅ¡orÄje mes visi linksmi, bet viduje â ne. Mes tik aukos, kurios jau nebegali taip džiaugtis gyvenimu kaip kiti žmonÄs. Mes mÄ stome į priekį ir jau laukiame, kada mirs kitas žmogus. Bet ne Å¡iandien. Ne, Å¡iandien mes Å¡vÄsime.
- Kaip jÅ«s laikotÄs? â paklausiu jų, bet aÅ¡ jau žinau atsakymÄ , todÄl pasiteisinu, kai jie visi į mane pažvelgia:
- Na, tai buvo bauginanti tyla, todÄl norÄjau, kad jos nebÅ«tų. Man vis dar baisi Å¡i diena. Tiesiog, negaliu susitaikyti su mintimi, kad Å¡iandien nieko blogo nenutiko: jokios mirties, jokios žinutÄs - nieko. Man baisu. â AÅ¡ pradedu isterikuoti. Atrodo, lyg tuoj prasidÄs epilepsijos priepuolis. Mane ima jie raminti, kad nieko nebus. Tai padeda. Man pradeda mausti galvÄ . Suprantu, kad Å¡i diena man buvo įtempta.
- Turiu eiti pamiegoti, - pasakau jiems ir lipu aukÅ¡tyn, į Karolinos kambarį. Ten jau paruoÅ¡tos lovos. Gražios, tobulai paklotos, kvepianÄios vanile. Pauostau. Jos mÄgstamiausias kvapas, pratariu sau. Man tai primena gerus laikus, kaip viskas buvo gerai. JauÄiu kaip ateina jau ir kiti, nes taip pat jau nori miego. Galiausiai nebesigirdÄjo nei muzikos, nei Å¡nekuÄiavimųsi tik tyla. Ta mirtina tyla, kuri ramina, bet kartu ir baugina, nes nežinai, kÄ ji yra sumÄ sÄiusi. Netrukus visame name įsivieÅ¡patauja tyla, nes visi jau nori miego. Bet užtat rytoj viskas bus kitaip, nes rytoj nereikÄs keltis anskti ir nereikÄs eiti į mokyklÄ . Galiausiai, ir aÅ¡ pasiduodu miegui ir užmiegu, tikÄdamasis, kad viskas kas dabar vyksta â melas. AÅ¡ užmiegu ir tikiuosi, kad ir rytoj bus tokia pati diena, diena be nutikimų. Bet giliai Å¡irdyje žinau, jog tai melas...
Nežinomas
AÅ¡ suprantu, kad jau visi miega. Tyliai miega. O kaip aÅ¡ jÄ dievinu. Dievinu tÄ tylÄ , kuria negali pasitikÄti. KodÄl? Nes nežinai, kas joje slepiasi. Nežinai, ko reikia tikÄtis. Nes ji yra klaidinanti. Atrodo, kad žinai atsakymÄ ir kur eiti, bet kartu ir bijai žengti į jÄ . Taip jauÄiuosi ir aÅ¡ Å¡ioje tyloje. Žinoma, labiau už tylÄ mÄgtu tamsÄ . Tyla ir tamsa â tai puikus duetas. Nesunaikinamas. Nepralaužiamas. Neįveikiamas. Gali apibÅ«dinti, kaip tik nori. Visai nesvarbu. O kaip aÅ¡ dievinu tylÄ ir tamsÄ ... Gerai, man reikia susikaupti, nes Å¡iÄ naktį viskas pasibaigs. Tuoj iÅ¡auÅ¡ ta valanda, kurios taip ilgai laukiau. Laukiau, nes viskas pasibaigs. Viskas pasibaigs Äia ir dabar. Kai jau noriu užmigti, prisimenu, kad kai ko dar nepadariau. Staiga iÅ¡girstu, kaip atsidaro lauko durys... AtÄjo metas.
Karolinos mama
AÅ¡ įeinu į namus. JauÄiuosi taip, lyg Äia bÅ«tų visai ne mano namai. Bet, deja, turiu pripažinti, kad jie mano. Kas Äia įvyko? KodÄl taip Å¡varu? Ar jie susitvarkÄ? Å tai, kokie klausimai man nedavÄ ramybÄs. GreiÄiausiai, tai Karolina jiems liepÄ susitvarkyti. Å aunuolÄ, pagiriu jÄ mintyse. Bet kodÄl vis tiek ne mano namai? Nes Äia yra begalÄ kitų vaikų, kurie miega ant žemÄs, užsiklojÄ tik paklodÄmis. Bet, aiÅ¡ku, mane jau buvo perspÄjusi Karolina, kad bus taip. Su ja nepasiginÄysi. Staiga iÅ¡girstu garsÄ . KeistÄ garsÄ . PaÅ¡alinį garsÄ , kurio Äia neturÄtų bÅ«ti. Žingsniai... Bet jie sklinda ne iÅ¡ virÅ¡aus, kur, galimai, vaikÅ¡to kokie meilÄs paukÅ¡teliai. Ne, jie yra už manÄs...
Comments(0)
Join the discussion — sign in to leave a comment
Sign In to CommentNo comments yet. Be the first to share your thoughts!