7.1 skyrius. Likusi viena šeimoje. (Karolina)

Karolina

Dvi savaitės ir keturios dienos. Taip užrašyta mano telefone, kai suskamba žadintuvas ir po laiko iš karto parašyti šie žodžiai. Tiesą sakant, aš jau jaučiuosi geriau. Daug geriau. Kodėl? Nes tas vakarėlis... na, man jo reikėjo. Tačiau aš vakar taip ir nespėjau išsiaiškinti, kodėl Kateriną taip greitai paleido iš ligoninės. Nors, palaukit, ne, ji man jau pasakė, kad ją paleido todėl, kad jai viskas buvo gerai. Džiaugiuosi, jog jai viskas gerai. Gerai, kad šiandien vyks vakarėlis, pasakau sau mintyse, džiaugdamasi. Greičiausiai, šiandien bus gera diena. Kas blogo gali nutikti? Tačiau štai čia ir iškyla didžioji problema: nepaisant to, kad dabar vyksta vakarėlis, mums keturiems dar reikia viską paruošti šventei. Išties, laukia labai daug darbo, kurio niekas mums nepadės padaryti, nebent, tokiu neįmanomu būdu, mūsų auklėtojas ponas Vitsteinas mums atsiųs pagalbą. Bet to nebus, nes jis to tikrai nedarys, nes, kaip jau ir pats ne kartą sakė, mums pagalbos tikrai nereikės - kiti tik mums maišysis. Žinoma, tai yra tiesa, bet tai dar nereiškia, jog mums tikrai jos neprireiks. Kartais aš jo nekenčiu, pratariu sau. Juk vis dėlto liko tiek mažai laiko, o darbo labai daug. Staiga aš išgirstu, kaip kažkas garsiai pasako mano vardą. Tačiau, geriau pagalvojus, tai nėra panašu į paprastą kvietimą. Ne, tai labiau panašu į verksmo ir riksmo mišinį. Kai jau noriu eiti pro duris ir prieš tai pažadinti kitus savo draugus, į mano kambarį ateina nekviestas žmogus. Tai Klerė. Ach... kaip aš jos nekenčiu. Ji tik moka tyčiotis iš kitų, bet pati yra ne ką geresnė už tuos, iš kurių tyčiojasi. Ji tiesiog nori daugiau galios ir tiek. Ir mane nuo jos vimdo. Tačiau dabar tai nesvarbu, nes Klerė atrodo tokia... apgailėtina. Kas čia nutiko, paklausiu aš savęs. Kad ir kaip keista bebūtų, aš ja nepasitikiu. Manau, ji apsimeta, kad iš manęs pasijuoktų. Klerė mėgsta elgtis bjauriai. Tikiuosi, kad ji čia ilgai neužsibus. Kvaila kvaiša, kuri nemoka nieko, bet iš kitų tyčiojasi.

- Klere, kas nutiko? – paklausiu jos specialiai ramiai, kad atrodyčiau nieko nesuprantanti. Nors ir pati nieko nesuprantu iš tiesų. Klerė pradeda rėkti.

- Kažkas mirė, kažkokia mergina subadyta! – šaukia ji man ir aš tada tikrai sunerimstu. Tikrai kažkas atsitiko. Bet ar tai tiesa? Reikia nueiti pažiūrėti, kad manęs neapgautų. Kas žino, kiek šie žmonės gali nueiti, kad pasijuoktų iš kitų. Ypač Klerė.

- Kuris kambarys? - klausiu jos, kad ji nusiramintų ir pradėtų kalbėti. Regis, man tai pavyksta. Klerė jau gali normaliai kalbėti, bet aš ja vis tiek nepasitikiu. Kažkas man šnabžda, kad ji meluoja. Melagiai dega pragare... Staiga šie žodžiai man atsiranda atmintyje. Gal jis visada juos sako neš šiaip sau? Gal jie turi gilesnę prasmę nei mes nutuokiame? Žinoma, kad taip. Šis, ši ar netgi šie žudikai tikrai yra protingos asmenybės, jei jų yra du. Bet aš kažkodėl galvoju, kad tai melas ir jų yra tik vienas. Net pati nežinau, kodėl taip mąstau.

- Svetainėje – atsako man Klerė ir iš karto nubėga ten. Turbūt, tai tikrai apgavystė, bet jei ne, tai turėsiu nutraukti vakarėlį ir paskambinti FTB, kad išsiaiškintų kas čia nutiko. Aš prieinu ir pamatau tai, ko tikrai nesitikėjau... Mano namuose guli lavonas. Ant mano sofos. Kraujo bala tik plečiasi. Pagal tai, galiu nuspręsti, kad mergina nužudyta neseniai, gal prieš kelias valandas... arba minutes. Prieinu šiek tiek arčiau, nors tikrai žinau, kad ten negyvas žmogus, kuris visas subadytas. Taip, tai tiesa, ten lavonas. Jis subadytas peiliu. Rodos, kiek jau aš galiu pasakyti, mergina buvo badoma, o tada perpjaunama gerklė. Kodėl taip nusprendžiau? Nes šis žudikas mėgsta kankinti. Tačiau iš karto iškyla kitas klausimas: kaip niekas nieko negirdėjo? Migdomieji, tariu sau. Štai kodėl visi po kelių valandų nuėjo miegoti. Ne, tai jau darosi kraupu. Lieka kitas klausimas: kodėl ji? Juk galėjo būti visiškai kitas asmuo. Kodėl ji? Staiga aš gaunu pranešimą. Pažvelgiu į telefoną ir pamatau, kad FTB išsiaiškino naują dalyką apie naujoką. Atsidarau nuorodą ir įsijungiu garsą.

Sveiki Kilertauno miestelio gyventojai. Kai ką mes sužinojome iš FTB apie naujoką. Saimonas Romeris buvo nužudytas todėl kad... Na, čia ir painiausia. Niekas tiksliai nežino, kodėl, bet yra kelios versijos: 1) Saimonas Romeris labai mėgo tyčiotis iš kitų ir todėl buvo pašalintas; 2) Saimonas Romeris turėjo programėlę, kuri pati mokėjo atskleisti paslaptis. Kol kas laikomasi pirmosios versijos, nes ta programėlė neegzistuoja. Štai tiek. Geros dienos!

Jie klysta. Akivaizdžiai. Nes juk visos aukos turėjo paslapčių. Tai kodėl jie netiki, kad yra ta programėlė? Aišku, gal pats žudikas ją ištrynė, bet man nesueina galai. Jeigu jis nori, kad visi melagiai degtų pragare, tai kodėl jis ištrintų programėlę? Ji jam yra velniškai svarbi.

- Kas čia, po velnių nutiko?! - šaukdama pasako už manęs Katerina. Kai noriu viską pranešti, pamatau, kad ateina ir kiti mano draugai. Jie visi sutrikę. Aš lygiai tokia pati. Nusivedu juos į kambarį, kuriame nieko nėra ir pasakau:

- Kažkas nužudė vieną iš vakarėlio dalyvių. - Konstatuoju visiems jau turbūt žinomą faktą, bet vis vien reikia apibendrinti.

- Kas auka? – klausia manęs Simas. Šiaip aš turėčiau žinoti, kas mirė, bet aš nežinau.

- Aš nežinau. - Pasakau jiems. Jie dar labiau sutrinka.

- Kaip tai nežinai? - paklausia Katerina.

- Nes ji ne iš mūsų klasės ir aš jos šiaip čia visai nesu mačiusi. - Pasakau rimtai ir užtikrintai.

- Mums reikia paskambinti FTB, - pasako Semas, nutraukdamas tylą. Aš su juo visiškai sutinku.

- Sutinku, bet jau mačiau, kaip kažkas paskambino, - pasako Simas. - Kažkokia mergina. - Prideda jis. Gerai, reikia pasiruošti, tariu sau. Staiga suskamba durų skambutis. Kaip jie taip greitai atvažiavo?

- Eime, - tik tepasakau aš savo draugams. Aš išgirstu dar vieną skambutį. O jie tikrai nerimauja. Aš, priėjusi prie durų, atidarau jas. Prieš mane pasirodo FTB agentė Emilė Varenheit.

- Mieloji, ar čia tikrai dar kažkas žuvo? - paklausia ji, man net nespėjus pasisveikinti. Iš karto eina prie reikalo, tariu sau. Labai gerai.

- Taip, svetainėje yra mergina, kuri... - staiga suvirškinu ką tik pasakytus Emilės žodžius.

- Kaip suprasti dar? - Emilė nutaiso liūdną išraišką ir pasako.

- Kada paskutinį kartą ją matei? – šis klausimas mane išveda iš vėžių, nes aš to nežinau. Jos nebuvo vakarėlyje. Tai kaip, po velnių, ji čia atsirado? Tiesa, juk tai spąstai, bet vis tiek man tai neaišku. Turiu kažką atsakyti. Įdomu, koks galėjo būti jos vardas?

- Pone, aš to nežinau, nes jo vakarėlyje nebuvo. Net nemačiau kada atėjo. Man atrodo, tai suplanuota. Tai žudiko darbas. Bet jūs dar neatsakėte į mano klausimą. Kas mirė dar? – Pareiškiu aš, nes noriu sužinoti, kas dar mirė. Jie, užuo t atsakę į mano klausimą, parodo, kad jie yra žiauriai nustebę. Man tai keista, bet dabar supratau, kad tai FTB.

- Gal jau galima eiti? Ji, atrodo, sutrikusi. Jai reikia atsigerti vandens. – Klausia Simas. Norėčiau jį išbučiuoti už šį klausimą, bet negaliu, nes jau turiu vaikiną. Ir jis - Semas.

- Taip, galite, – atsako pareigūnas iš FTB. Padėkojau jam, kad mane išgelbėjo, nes kitaip būčiau apalpusi. Jis pasakė, kad taip daro draugai. Visi jau skirstosi. Man tai nepatinka. Nenoriu miegoti viena, nors dar tik 10 valanda, bet man jau baisu. Taip mes paliekame FTB agentus darbuotis vienus. Na, jie nevisai vieni, nes juk mes esame čia. Netrukus prie mūsų prisijungia kažkoks kitas pareigūnas. Tiksliau, agentas.

- Gal kas norės su manimi miegoti, nes man baisu? – Paklausiu savo draugų, nors ir žinau, kad jie gali ir nesutikti. Be to, spėju to paklausti prieš jam ateinant. Netikėtai, visi sutinka. Mane tai paguodžia. Tačiau neilgai, kaip prisimenu mamą. Ką jai reikės pasakyti?

- Kuri iš jūsų Karolina Majers? - paklausia uniformuotas vyriškis, nesuprasdamas, į kurią reikia kreiptis. Tai šiek tiek juokinga, bet aš stengiuosi nesijuokti.

- Taip, aš čia, ko reikia? – paklausiu jo, bandydama atsakyti normaliai.

- Jūsų mama... -

- Ar ji jau grįžo? - paklausiu, bet uniformuotas vyras atsako:

- Ji mirė. Užjaučiu. Šiąnakt ji jau buvo grįžusi, bet vos tik jai įžengus į namus, ją nužudė tas pats asmuo, kuris nužudė tą merginą. Dar kartą užjaučiu. - Pasako jis ir išeina iš kambario.

Nežinomas

Stebiu, kaip ji verkia. Ach... kokia ji miela, kaip verkia. Kaip norėčiau dabar įsiveržti pas ją ir pasakyti, kad tai aš. Įdomu, kaip ji reaguotų? Turbūt, būtų sutrikusi, nes dabar ji yra tokioje apgailėtinoje situacijoje, kad net aš pats, kaip žmogus, tokioje nesu buvęs. Norėčiau prie jos prieiti ir pasakyti, kad viskas bus gerai, nes tu greitai susitiksi su savo tėvais. O gal ir ne, jei išgyvensi. Na, kalbant apie tai, jų išgyvenimo galimybės sparčiai traukiasi. Be to, reikia ruoštis naujam raundui, kuris juos pribaigs. Ach, kaip bus miela stebėti, kaip jų visų gyvenimai griūva į šipulius. Kaip bus miela tai matyti. Bet man jau reikia eiti, nes kitaip man nieko gero nebus. Aš pasišalinu, kaip vaiduoklis.