7.2 skyrius. Likusi viena šeimoje. (Katerina)

Karolinos akys prisipildo ašarų, kai kažkoks FTB darbuotojas pasako, kad rado jos mamą negyvą. Dabar ji liko viena šeimoje. Ką jai reikės daryti vienai šiuose milžiniškuose namuose? Kodėl milžiniškuose? Nes į jos namus gali tilpti dar trys šeimos ir visiems būtų vietos. Todėl ji tiek daug ir prisikvietė žmonių į savo vakarėlį. Bet dabar svarbiausia ne tai, o tai, jog Karolina nebeturi savo šeimos. Absoliučiai nieko. Kaip jai tai pavyks iškentėti? Žinoma, pavyks, nes bent jau mes būsime šalia jos visą šį laiką. Turbūt norite paklausti, kaip tai įmanoma, ar ne? Na, tai labai keista, bet, manau, kad jei visų tėvai sutiks, mes galėtume gyventi Karolinos namuose. Nes jai tai bus tikrai sunkus metas. Na, bent jau tol, kol pabaigs mokyklą ir išvažiuos kažkur mokytis. Bent jau iki tiek tai tikrai nemanau, kad būtų sunku, tiesa? Bet manęs neramina ir kitas klausimas: jei kažkokią mokinę nužudė kažkuris dalyvis, tai kaip jis galėjo spėti nužudyti ir Karolinos motiną? Nes aš netyčia išgirdau, kaip kažkokie FTB agentai kalbėjo, jog tai yra neįmanoma, nes jie jau yra ištyrę (neklauskite manęs, kaip jie tai sugeba), ar tikrai visi vakarėlio dalyviai buvo išgėrę migdomųjų ir pasirodo, kad taip. Visi iki vieno. Vadinasi, ir žudikas turėjo išgerti migdomųjų, tiesa? Todėl man ir iškilo šis klausimas. Ir manau, kad mano teorija apie du žudikus vis didėja, kad ir kaip tai bebūtų sunku pripažinti. Karolina vėl pradeda verkti. Ach, kaip man jos gaila. Aš ir pati noriu pradėti verkti, nes negaliu žiūrėti, kaip kiti verkia. Kitaip pati visąlaik apsiverkiu. Ir mane tai nervina. Ypač dabar, kai jai, mano geriausiai draugei, reikia didžiulės paramos iš mūsų. Gerai, kažkaip turiu jiems tą pasakyti, pasakau sau. Tik klausimas, kaip? Kaip apie tai pasikalbėti, neįskaudinant Karolinos, kuri, turbūt, dabar galvoja, kad tik niekas apie juos nepradėtų galvoti ir kalbėti? Nuo ko čia pradėjus? Norėčiau, kad dabar čia būtų mano mama, kuri tikrai man padėtų šiuo atveju. Susikaupiu:

- Manau, kad mums reikėtų pagalvoti apie galimybę, kad vis dėlto žudikai yra du. - Pasakau tai. Štai ir viskas. Semas perveria mane žiauriu ir žudančiu žvilgsniu, tačiau aš jo visai nekaltinu. Pati kalta.

- Kodėl taip galvoji? - netikėtai paklausia Karolina.

- Nes visi vakarėlio dalyviai buvo užmigdyti. Taigi, kaip asmuo galėjo nužudyti tavo mamą ir tą merginą, jei jis pats giliai miegojo? - klausiu aš jų, nes man galva tiek neišneša. Aš ne tokia protinga, kaip Karolina ar Semas.

- Gal jis atsparus? - pajuokauja Simas. Aš pažvelgiu į jį klausiamai. - Gerai, pajuokavau. - Pasiteisina jis.

- Aš manau, kad Katerina gali būti teisi. - Vėl pradeda Karolina. Bent jau ji, tariu sau su palengvėjimu.

- Ir be to, kai ko norėsiu paprašyti jūsų, Semai ir Simai, - pasakau jiems. Karolina, regis, įsižeidžia, bet aš greitai priduriu: - Nes noriu, kad jūs paprašytumėte savo tėvų, kad jie, jei gali, pabūtų iki dvyliktos klasės su mumis pagyventų pas Karoliną. - Pratariu aš. Sekundę pamanau, kad jie visi užstrigo, bet netrukus pasirodo Karolinos šypsena, reiškianti padėką, o vaikinų veiduose pasiryžimas, kad taip ir bus.

- Ačiū tau, Katerina. Būtų tiesiog nerealu. - Padėkoja Karolina. Aš taip pat jai nusišypsau.

- Tačiau ką mes šiandien galime nuveikti? - paklausiu jų vien tik dėlto, kad Karolina nustotų galvoti apie savo motiną, kuri, galimai, jau guli lavonmaišyje. Tikiuosi, kad Karoliną tai bent jau atitrauks nuo viso šito.

- Galėtume nueiti į kavinę. - Pasiūlo ji. Mes visi iš karto sutinkame.

- O po to nueiti apsipirkti! - pasakau aš, tokia laiminga. - Nes mums reikia vis dar ruoštis vakarėliui, tiesa? - priduriu.

- Žinoma, kitaip nukentės mūsų reputacija. - Pasišaipo iš manęs Semas. Kartais noriu jį nudėti. Be to, gal kitiems jau visai ir nerūpi reputacija, ir tai būtų visiškai suprantama, bet man vis dar rūpi, nes be jos mes esame niekas, kaip ir vienas be kito. Tačiau mes visi dabar galvojame skirtingai, bet nieko nesakome. Mes tik laukiame, laukiame, kol prabils kiti, kad mes neliktume kalti.

- Jau jaučiuosi daug geriau. Gal kas nori arbatos ar kavos? – paklausia ji, su viltimi, kad mes neatsisakysime. Todėl aš, pralenkdama Semą, pasakau:

- Žinoma, taip, Karolina. Aš bent jau išgerčiau kavos tai tikrai. - Pasakau jai su netikra šypsena veide. Greičiausiai, ji tai pamato, bet neišsiduoda. Kodėl mano šypsena netikra? Nes, kaip jau supratote, mes esame tokie pažeidžiami ir turime pernelyg daug paslapčių. Paslapčių, kurios dar tikrai išaiškės. Ypač tada, kai žudikas panaudos tą sumautą Saimono Romerio programėlę. Tada jau mums šakės. Tačiau, vos tik išėjus Karolinai, mane užsipuola Semas:

- Kas gali norėti kavos tokiu metu? Ar tu nieko geriau nesugalvojai? - tyliai šaukia ant manęs Semas. Norėčiau jam pasakyti, kad jis yra asilas ir visai nepalaiko savo merginos, nors jo paramos dabar jai reikia daugiausiai. Ji to iš jo tikisi. Gal jis vėliau tai susiprotės. O pasakiau tai todėl, kad ji bent kažką veiktų.

- Kodėl tu, Katerina, visą laiką taip keistai mąstai? - pasako Semas ir tai buvo mano galutinis ramybės lašas. Aš pribėgu prie jo, paimu už jo sumautų marškinėlių ir nutempiu prie savęs.

- Ar tu idiotas?! Atsakyk, - pasakau jam ir nieko nespėjus dar pridedu: - Taip elgiasi geri draugai, jie bando nuvilipti žmones nuo jų problemų, kad jie nesinervintų. O tu, Semai, viską gadini. Ji tikisi iš tavęs paramos, bet jos tikrai negauna tiek, kiek reikia. Ne man čia reikia taip mielai su ja kalbėtis. Tad nutilk ir daugiau nepasakyk nieko, dėl ko teks vėliau gailėtis gerai? - paklausiu jo, jam viską išliejusi. Jis į mane spokso. Į kambarį ateina Karolina ir aš jį paleidžiu. Deja, per vėlai. Karolina pastebėjo, bet nieko nesako. Ji tik paduoda man mano kavos puodelį.

- Ačiū, - tariau, nors ir pasigailėjau, pasakydama, jog noriu kavos. Iš tiesų aš jos tikrai nenorėjau.

- Nieko tokio, tik neturėjau pieno, tai padariau be jo. - Pasako ji. Nuostabu, tariu sau. Paragauju kavos ir ji tikrai skani. Tik va, gaila, kad nėra pieno. Bet gal tai, žinoma, jei ji būtų viena iš žudikų, tiesiog spąstai? Dar nesuprantu, kodėl taip pamaniau, bet jei ji užnuodyta tai mirsiu ne čia. Bet kam jai to reikėtų? Garbės? Juk ji ją turi... ar bent jau turėjo. O gal ji nori, kad mes jos bijotume? Šiaip tai keista, bet dar niekam nesakiau, bet reikės kada nors pasakyti, kad kai ką manau apie žudikus, o manau štai ką: kas jei jie – psichiniai ligoniai, turintys kokių nors problemų, kaip asmenybės sutrikimą, dėl kurio dažniausiai sergantis žmogus galėtų padaryti bet ką dėl to, kad tik tam žmogui padėtų. Tiksliau, ši ligą pavadinta persekiotojo sindromu. Dažniausiai jis įgyjamas, kad įsimyli kažką, o tas kažkas susitikinėja su kitu asmeniu. Tada žudiko pavydas pradeda augti ir jis pradeda žudyti visus kas jį myli ir daro viską, kad tik tas žmogus būtų su juo. Deja, tai ne mūsų žudikų stilius. Gaila. Turime susikaupti, kad ir kaip be būtų, nes kitaip mirs dar daugiau žmonių. Ir tai bus mūsų kaltė, jei jų nesustabdysime. Ne, gana galvoti apie žudikus, reikia susikaupti ir padėti Karolinai, pratariu aš sau ir subaru savu už tokią nesąmonę. Išties, kam Karolinai reikėtų mane nuodyti? Be to, neseniai mirė jos motina, tai ji tikrai nėra žudikė. Nebent jie kažką sužinojo. Turiu omenyje, Karolinos tėvai. Gal jie sužinojo, kas yra žudikai? Todėl jie ir mirė. Ne, rimtai, Katerina, baik, vėl subaru save dėl tokio elgesio. Dabar svarbiausias mūsų šiandienos tikslas - padėti Karolinai. Ir mes dabar tikrai negalime galvoti apie žudikus. Be to, mes, kaip jau sakiau, turime paruošti šventę. Netikėtai aš sugalvoju dar vieną idėją.

- Karolina, - kreipiuosi į ją. Ji pažvelgia į mane, - gal nori vakare nueiti į kiną? Dabar rodo tavo mėgstamiausią filmą. – pasakiau jai tikėdamasi, kad ji norės. Pagaliau ji vėl nusišypso. Tada užsideda rankinuką ant rankos ir pasako:

- Eime, reikės daug ką šiandien nuveikti. Ir aš dabar esu labai alkana. - Tikėkimės, jai pagerės. Tikėkimės, kad kitą dieną ji norės jau pradėti dirbti rimtai. Nes, kiek aš žinau, tai dabar yra šeštadienis. Iki pirmadienio laiko tikrai nedaug. O dar laukia gražiausios merginos šventė...

Nežinomas

Aš juos stebiu. Stebiu, kaip jie visi patenkinti išeina iš tos sumautos Karolinos namų. Kaip ji vis dar normali? Juk atėmiau iš jos viską. Chm... vis dėlto tokie žmonės, kaip ji, nors ir labai mane nervina, bet jie yra stiprūs žmonės psichologiškai. Todėl juos ne taip lengva palaužti. Ne, todėl ji man ir patinka. Nes ji yra nepalaužiama. Tai jos visas pasaulis turėtų bijoti. Bet nebijo... Cha! Ne, jis bijo manęs. Kodėl? Nes aš kaip šešėlis naktyje klaidžioju ir laukiu kitos savo aukos, kuri pasiners į tamsą. Kaip smagu žudyti. Kaip mane užvaldo tas galios jausmas, kai kito žmogaus gyvybė priklauso nuo tavęs. Ir vien tik nuo tavęs ir tavo sprendimo. Gerai, reikia sekti juos. Įdomu, kur jie eina?