7.3 skyrius. Likusi viena šeimoje. (Semas)

Po to, kai Karolina ir Katerina išėjo į kiną, nes mes labai nenorėjome eiti kartu, jos mums liepė užsiimti kažkuo kitu ir, svarbiausia, nelikti vieniems. Mes taip ir padarėme: pakvietėme visus į gedulo vakarėlį. Kol kas vakarėlis tobulas: niekas nešūkauja, niekas nieko nežudo, niekas nieko blogo nedaro – tiesiog norėčiau taip gyventi amžinai. Deja, tai neįmanoma, nes čia siautėja žudikas ar netgi žudikai, kuris arba kurie siekia mus visus nužudyti. Išties kas čia gali būti linksmo? Ypač po to, kai kažkas nužudė abu Karolinos tėvus. Jai turėtų būti be galo skaudu. Juk ji liko viena šeimoje. Bet bent jau ji turi mus. O mes jai padėsime, kiek tik galėsime. Be to, aš jau paklausiau savo tėvų, ar jie sutinka pagyventi Karolinos namuose... Ir, mano nuostabai, jie sutiko beveik iš karto. Taip pat sutiko ir Simo bei Katerinos tėvai. Na, o kodėl gi ne? Pažvelgiu į laikrodį ir man pasidaro įdomu, kiek jau jos yra išėjusios. Pasirodo, praėjo daugiau nei trys valandos. Tikiuosi, kad joms viskas gerai, pasakau aš sau. Staiga užsimanau nueiti į tualetą. Kai einu į tualetą, pradedu galvoti, kodėl jis, ji arba jie būtent bando kankinti Karoliną. Ką ji jiems tokio padarė? Na, akivaizdu, ją pašalinti jiems būtų visai neblogai, kadangi ji yra protingiausia iš visų mūsų, bet juk gali šalinti ne tik ją. Kodėl būtent ji? Šis klausimas man neduoda ramybės jau ilgą laiką. Be to, Emilė buvo sunerimusi, kai šiandien atvyko į mūsų vakarėlį. Kas nutiko jai, paklausiu savęs. Skambutis. Jis pažadina mane iš mano apmąstymų. Kas man galėtų skambinti? Ypač dabar. Aš, net nepažvelgęs į ekraną ir telefono numerį, iš karto atsiliepiu.

- Klausau? - pasisveikinu maloniai.

- Sveikas, Semai. - Vos tik man išgirdus užkoduotą balsą, aš suprantu, kad tai nieko gero nežada.

- Ko tu nori? - paklausiu jo arba jos. Pasigirsta juokas, nuo kurio man pasidaro bloga.

- Ach, Semai, negi tu nieko nesupranti? Tikrai? Net neturi jokių klausimų? - pasityčiojančiu balsu klausinėja žudikas.

- Nuo kada tu turi atsakinėti į mano ar mano draugų klausimus? - paklausiu aš.

- Nes aš manau, kad jūs nusipelnėte kažką bent jau sužinoti. - Atsako žudikas taip, lyg aš būčiau nevisprotis.

- Kodėl? - klausiu aš.

- Kodėl kas? - pasidomi žudikas arba žudikė.

- Pats žinai, kodėl nužudei Karolinos tėvus? - paklausiu aš, tikėdamasis, kad bent jau į šį klausimą atsakys.

- Nes jie to nusipelnė. Kaip jau ir sakiau, melagiai dega pragare. Argi neaišku? - klausia jis manęs.

- Na, gal jie ir buvo melagiai, bet tikrai nenusipelnė mirti. - Pasakau jam. Jis ir vėl nusijuokia.

- Ne, gal ir nenusipelnė. Bet tu tai tikrai nusipelnei. - Pasako jis man.

- Kaip suprasti? - paklausiu vėl aš.

- Suprasi... ligoninėje. - Pasako jis man. Mėšlas, pagalvoju aš. Turiu dingti iš šito sumauto tualeto. Tačiau man net nespėjus pradaryti normaliai durų, pas mane ateina baltas žmogus, laikydamas peilį rankoje. Jis tiesiog stovi. Aš taip apt stoviu, bet pats net nežinau, kodėl. Bet negaliu pajudėti. Netikėtai žmogus puola mane ir man, nespėjus sureaguoti, jis man duria tiesiai į pilvą. Aš susilenkiu iš skausmo ir pradedu verkti. Tada pajuntu dar vieną dūrį, o po to dar vieną. Aš bandau priešintis, tačiau žudikas, suėmęs už mano plaukų, trenkia mano galvą tiesiai į sieną. Aš daugiau nieko nebejaučiu.

Nežinomas

Matau, kaip iš vaikino kūno pradeda bėgti kraujo bala. Ar jis mirė? Tikiuosi, kad ne. Na, aš tik planavau jį atjungti, kad jis atsigultų į ligoninę. Be to, prieš tai jis suprato vieną dalyką - kad Karolina turi paslapčių. Na, bent jau turėjo suprasti, nes jos tėvai taip pat turėjo paslapčių. Ir labai nemalonių. Tikiuosi, kad jis suprato, jog reikės jos apie tai paklausti. Viliuosi. Na, o dabar man metas nešdintis iš čia, kol dar niekas manęs nepamatė. Aš pasišalinu, prieš tai dar paskambinu policijai ir greitajai, kad jie atvyktų ir rastų jį čia. Na, metas dingti.

Semas

Atsikeliu ligoninėje. Man beprotiškai skauda visą kūną. Aš beveik nieko neatsimenu. Tik tiek, kad mane užpuolė žmogus. Ir tai, jog jis, kiek aš supratau, norėjo, kad paklausčiau Karolinos apie kažką. Kaip tai supratau taip pat neprisimenu, tačiau žinau, kad ji kažką slepia savo praeityje. Tik nežinia, ką. Be to, ką tokio ji gali nuo manęs slėpti? Netrukus kažkas pabeldžia į baltas mano palatos duris.

- Užeikite, - pasakau aš. Atrodo, kad net vienas šis žodis mane tiek nuvargina, jog net turiu atsigulti ant lovos. Pro duris įžengia Karolina, Simas ir Katerina. Iškart už jų pasirodo seselė, kuri turi mane apžiūrėti.

- Ar tau viskas gerai? - paklausia ji. AÅ¡ sulinksiu galva.

- Ačiū Dievui, - pasako Simas. - Kai tave rado kažkoks žmogus, manė, kad tu jau miręs, bet tu prisikėlei. - Paaiškina Simas. Aš nusišypsau. Aišku, paskambino žudikas ir jie tą žino, pasakau sau. Gerai, laikas eiti prie reikalo.

- Tik neįsižeiskite, bet noriu, kad palatoje liktų tik Karolina. Turiu su ja pasikalbėti vienas. - Pridedu aš. Draugai ir seselė sulinksi ir pasišalina iš palatos.

- Kas nutiko? - paklausia Karolina. Aš į ją pažvelgiu.

- Na, - pradedu. - Prieš mane bandydamas nužudyti, žudikas kai ką man pasakė. Tiksliau, gal davė užuominą apie tai, jog tu kažką slepi labai ilgai. Taigi...

- Tu nori sužinoti, ką aš slepiu? - paklausia ji. Tačiau visai nepiktai.

- Na, taip. Norėčiau. - Pratariu aš. - Žinoma, jei nenori, gali nepasakoti. - Priduriu aš jai, kad ji galėtų pasirinkti. Ji atsidūsta.

- Gerai, Semai. - Pasako ji. - Papasakosiu, kas nutiko mano broliui Džordanui. - Aš sutrikęs.

- Aš žinau. Jis mirė nuo epilepsijos. Tiesa? - dabar jau griežčiau paklausiu jos ir pamatau, kad ji verkia.

- Ne, Semai. Jis mirė ne nuo to. Aš kalta dėl jo mirties.

- Kaip suprasti? - paklausiu jos.

- Na, žinai, kad mes pastoviai pykdavomės dėl menkiausio dalyko, ar ne? - primena ji man. Taip, prisimenu, ji niekada su juo nesutarė.

- Ir kas gi nutiko? - vėl domiuosi aš.

- Na, vieną dieną mes, visa šeima, išvažiavome į ,,Laipiojimo namus". Juk žinai, kas tai? Ten kur reikia lipti vis aukščiau ir įveikti kliūtis...

- Žinau, - nutraukiu ją. Ji linkteli.

- Na, mes su broliu labai laukėme tos dienos. Nuvažiavome tenai ir pradėjome lipti. Mes abu bijojome aukščio, tačiau kaip tik tą dieną jis mane palaikė. Sakė, kad aš galiu viską. Tą dieną mes vienintelį kartą gyvenime nesusipykome. Bent jau aš taip maniau. Netrukus mes priėjome aukščiausią lygį, ir aš išsigandau. Bijojau eiti, todėl brolis, nustumdamas mane į šoną, pradėjo įveikinėti paskutines užduotis. Kai pagaliau, po kelių minučių, priėjome paskutinė užduotį, jis man pasakė, kad šį kartą jis eis pirmas, nors tėvai ir liepė eiti pirmai man. Aš jam pasakiau, kad aš turiu eiti pirma. Tačiau jis vėl mane nustūmė. Aš įpykau ir pasakiau jam, kad jis negali eiti pirmas. Ir jeigu toliau manęs neklausys, aš visada liksiu mėgstamiausias tėvų vaikas. Jis, sekundėlei, įsižeidė. Tačiau to akivaizdžiai neparodė. Jis tik atsisuko į mane ir pasakė, jog aš niekada nebuvau jį mėgstamiausia. Ne, jie nori, kad tik aš taip galvočiau, nes tik tada aš nebūnu tokia žiauri. Aš dar labiau įpykau. Visai pamiršau, kad negalima lipti ant vienos užduoties dviem žmonėms. Tačiau aš to neprisiminiau, nes mane buvo užvaldęs pyktis. Taigi, aš užlipau. Tada ir nuplyšo virvė, kuri buvo prikabinta ant medžio. Užduotis skilo pusiau ir aš pakibau ore, nes mane atlaikė mano apsauga. Bet mano brolio – ne. Kai aš pakibau ore, jo virvė, kuri turėjo jį laikyti, nuplyšo ir jis nukrito. Taip jis mirė. Jį nužudė ne epilepsija, o aš. - Istorija mane taip pritrenkia, kad aš nebeturiu, ką pasakyti jai. Nors ir žinau, kad taip elgtis negalima ir turėjau ją palaikyti, aš nieko nesakiau. Ji išbėgo iš mano palatos apsiverkusi. Aš likau vienas. Turėjau ją palaikyti ir dėl jos nerimauti, tačiau aš tik atsiguliau ant lovos ir po kelių minučių jau miegojau.