Dvi savaitÄs ir keturios dienos, pagalvoju aÅ¡. TurbÅ«t iki tos dienos jau visi galime bÅ«ti negyvi, nes, jeigu Å¡is žudikas žudys tokiu tempu, tai Äia gali likti tik pusÄ mokinių. Staiga pagalvoju. O jei tik tada, tÄ dienÄ , viskas atsiskleis, klausiu savÄs. Tai bÅ«tų gana logiÅ¡ka, kadangi tada bus mÅ«sų paskutinis Å¡ių metų vakarÄlis, skirtas bÅ«tent deÅ¡imtokams. IÅ¡ tiesų, tai tikra logiÅ¡ka. TaÄiau manÄs vis dar neramina: kas bus tada, jei Katerinos tvirtinimai, jog žudikai yra du, iÅ¡ tiesų yra neklaidingi? Tada, aiÅ¡ku, viskas pasikeis. AÅ¡ sÄdžiu vienas savo kambaryje. Po to, kai iÅ¡Äjome iÅ¡ ligoninÄs ir palikome juos, SemÄ ir KarolinÄ , vienus, nieko negirdÄjome nei iÅ¡ vieno, nei iÅ¡ kito. Girdžiu, kaip apaÄioje brazda mano tÄvai, kraudamiesi savo daiktus. Pažvelgiu į savo kuprinÄ ir lagaminÄ . Jis jau pilnas daiktų, kurių man tikrai prireiks. Be to, galiu kiekvienÄ dienÄ Äia ateiti ir pasiimti, kÄ tik noriu. NetikÄtai pažvelgiu į televizorių. Reikia kažkÄ pasižiÅ«rÄti, tariu sau lyg tarp kitko. TaÄiau, man net nespÄjus pasiimti televizoriaus pultelio, atsidaro mano kambario durys ir pro jas įžengia Karolina. TaÄiau ji yra apsiverkusi. Kas nutiko vÄl, paklausiu savÄs, taÄiau negarsiai, nes, suprantama, kad Semas jÄ apkaltino dÄl kažko. Ir kaip ji gali bÅ«ti su juo? IÅ¡ meilÄs? Ne, tikrai ne iÅ¡ to. Ji nieko nepasakiusi tik sudrimba mano lovoje ir pasako:
- PasižiÅ«rÄkime televizorių. - AÅ¡ sulinksiu ir įjungiu.
- Kokia aš kvaila. - Pasako ji.
- Kas nutiko? - paklausiu jos. Ji pažvelgia į mane.
- Na, papasakojau jam kai kÄ skaudaus, ir jis manÄs visai nepaguodÄ. - Pasako ji. - VerÄiau pradÄjo manÄs... bijoti? - kalba ji su manimi.
- Na, žinai, juk tai yra Semas, - pasakau jai ir ji šiek tiek nudžiunga.
- AÄiÅ«, Simai. - PadÄkoja ji man, nors ir visai neturi to daryti. TaÄiau Äia juk Karolina. Jau noriu jai pasakyti, kad jai tektų palikti SemÄ , taÄiau jos veido iÅ¡raiÅ¡ka pasikeiÄia.
- PasiÅ«rÄk, - tik prataria ji man, žiÅ«rÄdama į televizoriaus ekranÄ . AÅ¡ atsisuku pasižiÅ«rÄti, kÄ ten rodo ir tai mane Å¡okiruoja.
Å iandien policija gavo praneÅ¡imÄ , kad Å¡erifas Ernestas Keleheris jau kurį laikÄ neiÅ¡eina iÅ¡ savo namų. Ten nuvažiavÄ policininkai pamatÄ Å¾iaurumÄ : Å¡erifas Keleheris buvo nužudytas savo namuose, subadytas peiliu. Kol kas jo mirties aplinkybÄs yra nevieÅ¡inamos. Tik policija praÅ¡o, kad jÅ«s bÅ«tumÄte atsargÅ«s ir neįsileistumÄte į savo namus nepažįstamų žmonių. DÄkojame, kad klausÄte, na, o dabar pereikime prie...
Naujienos tikrai mane pribloÅ¡kia. Kaip žudikas sugebÄjo nužudyti mÅ«sų miestelio Å¡erifÄ ? TaÄiau, nors klausimų ir padaugÄjo, bet buvo atsakymas į vienÄ : Å¡tai kodÄl EmilÄ Varenheit buvo tokia liÅ«dna. EsmÄ ta, kad Å¡is žudikas jau nuÄjo per toli. TaÄiau kÄ mes galime padaryti. Ogi nieko. VisiÅ¡kai nieko.
- Kaip žiauru, - pasako Karolina, prablaškydama mane.
- Taip, tikrai. - Atsakau jai. TaÄiau kažkodÄl jauÄiu, kad tai dar ne viskas. Kai jau noriu jai pasakyti, kad laikas eiti į apaÄiÄ , staiga suvibruoja telefonas, esantis mano kiÅ¡enÄje. Nežinomas numeris.
- Kas skambina? - paklausia Karolina.
- Žudikas. - Atsakau jai, o tada atsiliepiu.
- Klausau? - pasisveikinu su juo.
- Sveikas, Simai. Kaip manai, kas mirs iš mokytojų šiandien? - paklausia jis subtiliai.
- Manau, nei vienas. - Atsakau jam arba jai. Pasigirsta juokas.
- O ne, tu neteisus. - Pasako man žudikas.
- Ir kodÄl gi? - klausiu. VÄl juokas.
- Nes kažkaip HebÄ Franmalen yra mokykloje viena. Na, nevisai, bet vis tiek jos niekas nespÄs iÅ¡gelbÄti. - Man sukyla pyktis.
- KodÄl tu taip elgiesi? Kam tau viso Å¡ito reikia?
- Nes aÅ¡ noriu kerÅ¡to už savo tÄvÄ , kuris mirÄ tik dÄl jų. - Pasako žudikas. O tada pabaigia pokalbį.
- Velnias. - Nusikeikiu aš.
- Kas nutiko? - paklausia šalia stovinti Karolina.
- Mūsų informatikos mokytoja šiandien mirs. Štai kas nutiko.
Informatikos mokytoja, HebÄ Franmalen
SÄdžiu savo kabinete, mokykloje. Nors Å¡iandien ir yra Å¡eÅ¡tadienis, mÄgstu bÅ«ti Äia ir taisyti mokinių darbus. DÄl to manÄs nesupranta daugelis mokytojų. Juk kaip galima mÄgautis taisymu? Toks bÅ«na jų pagrindinis klausimas. AiÅ¡ku, buvo ir tokių, kurie mane suprato. TaÄiau tos mokytojos nužudytos. Man vis dar jų gaila. Jos buvo tokios mylinÄios savo darbÄ ir jam atsidavusios, kad net kartais joms pavydÄdavai. TaÄiau, deja, jos mirusios. Vis dÄlto Äia aÅ¡ bÅ«nu tik dÄl vienos priežasties: Äia man labiau patinka bÅ«ti nei vienai savo namuose. Tiesiog taip stumiu laikÄ , kol mano vyras negrįžta namo. Ten galiu eiti tik tada, kai jis yra namuose. Pati nežinau, kodÄl. NetikÄtai kažkas nukrenta koridoriuje. Turiu nueiti pasižiÅ«rÄti, kas nukrito. Praveriu savo kabineto duris ir pamatau, kad ten nukrito viena knyga. Prieinu prie jos, pakeliu jÄ ir pastatau į vietÄ , kur ji turi bÅ«ti. Esu prie kabineto. Kažkas sudūžta. Kažkas kÄ tik sudužo kitame kabinete. Vietoje to, kad tuoj pat ten pulÄiau tyrinÄti, kas ten sužudo aÅ¡ padarau Å¡tai kÄ :
- Ar ten kažkas yra? - paklausiu aÅ¡. Nesigirdi nieko. Mano vidinis balsas man sako, kad turiu iÅ¡ Äia neÅ¡dintis, taÄiau aÅ¡ tik prieinu prie kabineto durų, kuriame kažkas nukrito ir sudužo. Netrukus pasigirsta kažkoks garsas. AÅ¡ prisilieÄiu savo kÅ«nu prie durų ir bandau įsiklausyti, kas ten vyskta. Peilis. PrieÅ¡ais mano galvÄ iÅ¡ kitos pusÄs iÅ¡lenda peilis. AÅ¡ suklykiu. Bandau bÄgti, taÄiau užkliÅ«vu už vazono ir nukrentu ant žemÄs. Pro duris iÅ¡siveržia kažkoks žmogus, apsirengÄs visiÅ¡kai baltai. AÅ¡ bandau klykti, tikÄdamasi, kad kažkas mane iÅ¡girs. Žmogus su peiliu rankoje puola mane ir bando mane badyti juo. AÅ¡ sureaguoju, bet, deja, per lÄtai. Man įduria tiesiai į deÅ¡inÄ rankÄ . Perveria jÄ kiaurai. Suklykiu. Tada žudikas vÄl duria man, taÄiau šįkart man pavyksta iÅ¡sigelbÄti nuo smÅ«gio. AÅ¡ spÄju atsistoti ir pradÄti bÄgti link laiptų. Kai jau pasiekiu laiptus, užpuolÄjas mane suima už plaukų ir, prisitraukÄs prie savÄs, pasako man:
- Tu melagÄ, o visi melagiai dega pragare. - Tada mane numeta nuo laiptų...
Simas
Mes su Karolina įbÄgame į mokyklÄ . VisiÅ¡ka tyla. Gal mes dar spÄjome? Nors gal ta tyla žada tik mirtį. Juk mirusieji nemeluoja, ar ne? Vienas žmogus taip kažkada yra pasakÄs.
- Ar mes spÄjome? - paklausia Karolina.
- Nežinau. - Pasakau jai tiesÄ . Tada pasigirsta kažkoks garsas. Lyg kažkas bÅ«tų nukritÄs ant žemÄs. Bet ganÄtinai sunkus. Mokytoja. Pasakau sau. GreiÄiausiai ji kÄ tik mirÄ. Kadangi garsas sklido iÅ¡ virÅ¡aus, aÅ¡ ir Karolina pradedame lipti laiptais. Tikiuosi, kad ji dar gyva. Tikrai nenorÄÄiau pamatyti dar vieno lavono. Mes lipame laiptais vÄžlio greiÄiu. Pagaliau užlipame. Pirmas dalykas, kurį pamatome užlipÄ, tai mokytojos kÅ«nas, iÅ¡ kurio be sustojimo bÄga kraujas. O ne, jau per vÄlu, per vÄlu, per vÄlu... Pasigirsta Karolinos klyksmas.
- Reikia surinkti policijos numerį, ir greitosios, - priduria ji.
- Ne, - pasakau aÅ¡. - Mes eisime iÅ¡ Äia.
- Bet kodÄl? - paklausia ji. AÅ¡ pažvelgiu į jÄ ir pasakau:
- Jei mes paskambinsime, EmilÄ mus apkaltins. - Karolina, regis, tai supranta. Po kelių minuÄių mes jau bÅ«name iÅ¡ÄjÄ iÅ¡ mokyklos, palikÄ informatikos mokytojos lavonÄ gulÄti ant žemÄs. VisiÅ¡kai vienÄ .
Nežinomas
Matau, kaip jie bÄga iÅ¡ mokyklos, ir svarstau, ar jie vis dÄlto paskambino policijai, ar ne. Na, žinoma, iÅ¡ vienos dalies jie turÄjo paskambinti policijai ir praneÅ¡ti, kad rado negyvÄ mokytojÄ . Bet tai bÅ«tų jiems sukÄlÄ milžiniÅ¡kÄ pavojų. AiÅ¡ku, kai dabar jie nepaskambino, aÅ¡ paskambinsiu ir praneÅ¡iu, kad maÄiau jog bÅ«tent jie bÅ«go iÅ¡ mokyklos ir niekam nepraneÅ¡Ä apie nužudytÄ asmenį. Na, tada jiems bus dar blogiau. Cha, cha, cha! Pagaliau jie gaus, ko nusipelnÄ. Žinoma, jų už tai nepasodins į kalÄjimÄ , taÄiau stebÄs. O kol juos stebÄs, man jie netrukdys daryti kitų dalykų. Reikia ruoÅ¡tis kitam etapui. Ir labai greitai. Nes laiko liko tikrai nedaug, o viskas turi bÅ«ti tobula. Pagaliau jie iÅ¡nyksta iÅ¡ mano akiraÄio. O aÅ¡ vis dar stoviu. Stoviu ir galvoju, kÄ Å¾udysiu rytoj.
Comments(0)
Join the discussion — sign in to leave a comment
Sign In to CommentNo comments yet. Be the first to share your thoughts!