Sapnai (3). Semas

Semas (sapnuose)

Aš bėgu. Tik neaišku nuo ko. Tiesiog bėgu. Įdomu, nuo ko. Nuo savęs? Nuo žudikų? Nuo praeities? Ne, nežinau, negaliu suprasti, nuo ko, nes pernelyg daug pasirinkimų. O gal nuo visko? Bet tu juk žinai, Semai, tiesa? Juk tu žinai, nuo ko bėgi? Ne? Na, aš galiu tau padėti. Juk aš tavo sąžinė, tavo asmeninis balsas, kurį jau kelias savaites bandai užslėpti nuo viso pasaulio. Netgi nuo savęs. Bet juk manęs neatsikratysi... nebent mirsi. Bet juk niekas nenori mirti anksti, ar ne? Semai, sakau, kad aš tau padėsiu, nes noriu padėti suprasti, kas tu esi. Ką padarei, ką žinai... ką matei. Yra nedaug pasirinkimų. Tu bėgi arba nuo savęs, arba nuo žudikų, arba nuo vieno menko dalyko, kuris tave kankina labai ilgai - sąžinės. Jausmo, kai meluoji, jausmo, kuris tau sakė, kad nuėjai per toli. Bet tu niekada nesustosi. Ne, tu vis meluosi daugiau ir daugiau. O visi melagiai dega pragare. Ir tu tą žinai. Žinai, kad degsi kartu su visais melagiais. Ir negalvok, kad tau pavyks išsisukti. Ne, tau nepavyks. Niekam dar nepavyko pabėgti nuo savo sąžinės. Ir tu ne išskirtinis. Tu tik dar vienas jaunuolis, kuris mirs tik dėl savo melo. Be to, ar savęs paklausei, kodėl jus kankina šie žudikai, kodėl jie žudo aukas?.. Taip, tu klausi savęs to kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, kiekvieną savo nelemto gyvenimo akimirką. Bet vis negali sugalvoti tinkamo atsakymo, ar ne? Vis negali suprasti. Negali, nors atsakymas stovi tau prieš akis. Tik atsimerk. Tu turi, ne, privalai, atsimerkti. Kitaip visi aplinkui tave mirs ir tik tu būsi dėl to kaltas. Tik tu... Baik! Argi visai išprotėjau? Mane bando sunaikinti mano sąžinė. Mano. Kaip tai iš viso įmanoma. Tačiau, turiu pripažinti, jog ji kalba tiesą. Ypač dėl to, kad aš kai ką žinau. Žinau, ir negaliu to pasakyti savo draugams. Nes jei dabar pasakysiu, man galas. Mane jie sunaikins. Mane nužudys, mane pribaigs. Aš pradedu verkti. Verkiu ne dėl to, kad man skaudu. Ne, verkiu, nes žinau, kad to neišvengsiu, kad jie vis tiek tai sužinos, kad Karolina mane paliks, nes nebegalės net į mane pažiūrėti. Dėl to, kad tėvai manimi nusivils, kad visi mano draugai labiau netgi pasitikės žudikais, žudiku ar žudike, nesvarbu. Aš bėgu, tačiau netikėtai suprantu, kad esu miške. Vietoje, kurioje prasidėjo mano kančios. Vietoje, kurios bijojau nuo savo gimimo.

- Gelbėkite! - šaukiu. - Kas nors padėkite, prašau. - Šaukiu aš, galvodamas, kad bent kas mane išgirs. Tada pamatau žmogų, ateinantį prie manęs. Žmogysta artėja prie manęs. Ir tada pamatau... Ar tai Karolina?

- Ei, Karolina, padėk man. Prašau. - Pasakau jai.

- Ne, Semai. Nepadėsiu tau. - Atsako ji man.

- Kodėl? - paklausiu jos.

- Nes tu žinai, ką padarei. Tu žinai, kad melavai man. - Pasako ji. - Tu esi nevertas mano pagalbos.

- Ką!? Ne, prašau, Karolina, nepalik manęs. Prašau. Tik ne tu. Maldauju tavęs. - Karolina nusijuokia.

- Ne, Semai, jau per vėlu. Tu pats kaltas. Ir tu tą žinai. Galėjai man pasakyti, bet nepasakei. Tu pasirinkai jų pusę. Ir dabar jau per vėlu kažką keisti. - Pasako man Karolina, mano mylimoji. Tada ji dingsta tamsoje, palikdama mane vieną. Nors ir žinau, kad tai sapnas, tačiau man vis vien baisu. Tada pasirodo kitas šešėlis. Tai Katerina.

- Ar čia teismas? Mano teismas sapnuose? - klausiu jos. Katerina kraupiai nusijuokia, lyg būtų apsėsta.

- Ne, Semai. Čia ne tavo teismas. - Atsako ji man. - Čia kai kas kitas. - Aš nesuprantu, ką ji nori pasakyti.

- Tai kas čia? Kas čia yra, Katerina? - klausiu vėl jos, vildamasis, kad ji bent jau man atsakys.

- Nagi, tu protingas. Pagalvok. - Padrąsina ji mane. Aš stengiuosi galvoti, bet nebegaliu.

- Prašau, padėk man Katerina. Prašau. - Maldauju jos. Bet ji tik vėl nusijuokia. Staiga iš po žemių išsikasa medžio šakos ir pradeda veržti man kojas, kad negalėčiau net pajudėti. O tada artėja man prie kaklo. Mane pasmaugs. Vėl kažkur tolumoje pasigirsta Katerinos juokas. Jis toks kraupus, kad net oda pašiurpsta. Šakos artėja man prie kaklo ir kėsinasi mane pribaigti.

- Katerina, kas tai? - maldauju jos.

- Cha, cha, cha! Nejaugi rimtai manai, kad tau pasakysiu ir viską sugadinsiu? Ne, Semai, tu turi kentėti. Privalai kentėti už savo klaidas. - Paaiškina man Katerina. Ir tada aš suprantu.

- Ar tai teisingumas, Katerina? Ar tai suknistas teisingumas? - klausiu jos.

- Taip, Semai. Tai yra mūsų teisingumas. - Pasako ji ir dingsta rūke, kuris, regis, atsirado iš niekur nieko. Tada man išmeta lentelę. Joje rodo keturis žmones: Karoliną, Kateriną, Simą ir... mane?

- Ar jau supratai? - paklausia manęs Simas. Pirma, aš jo nematau, tačiau po kurio laiko pasirodo tolumoje jo šešėlis. Po kelių sekundžių jis pats.

- Ką blogo aš padariau tau? - pasakau jam, pasipiktinęs savo sapnu, kuris, jei jau kalbame atvirai, vis labiau mane pradeda gąsdinti. Mano smegenų suvokimas apie patį teisingumą kažkoks iškraipytas... ir netgi labai. Simas nusijuokia tokiu pačiu balsu kaip ir Katerina.

- Nejaugi nesupranti, kad teisingumas turi būti įvykdytas visiems? Ir be to, tu tikrai man kai ką esi padaręs. Tik gal to neprisimeni, nes tai buvo labai seniai. Bet nebijok, aš tau padėsiu prisiminti. - Pasako Simas man. Šakos vis artėja prie mano kaklo. Liko vos kelios minutės, jeigu jos artės tokiu tempu, ir jos pasieks tikslą. Netrukus suprantu, kad tai yra mano laikas. Mano laikas įgyvendinti teisingumą.

- Duosiu pirmąją užuominą. - Pasako Simas, išblaškydamas mane nuo apmąstymų. - Tada buvo vasara. - Simas duoda man užuominą. Tiesą sakant aš jos visai nesupratau. Juk buvo daug vasarų.

- Gal gali duoti kitą užuominą? - paklausiu jo.

- Gerai, - atsidūsta jis, akivaizdžiai manimi nusivylęs. - Tai buvo prieš trejus metus. - Lepteli jis nepatenkintas. Gerai, aš pradedu mąstyti. Gal ir galėčiau sumąstyti atsakymą, tačiau mane tikrai blaško tai, jog mane pasmaugs šakos. Ar gali būti malonesnė ir logiškesnė mirtis? Nemanau. Staiga prisimenu.

- Tą vasarą aš tave pažeminau prieš tavo simpatiją, ar ne? - pasakau jam. Simas nusijuokia.

- Taip, Semai, teisingumas įvykdytas. - Taip pasakęs, jis dingsta man iš akiračio. Lentelėje pasimato, kad Simas dingo iš lentelės. Tiksliau, nubraukė jo vardą. Likau tik aš. Ironiška, kad turiu teisintis sau pačiam... Juk tai labai paprasta, tiesa? Tiesiog ateini ir pasakai: ,,Labas, aš, aš savęs atsiprašau..." Kažkokia nesąmonė. Aš neturiu teisintis sau! Ir niekas manęs neprivers to padaryti. Mane gali pasmaugti, bet aš vis tiek nekalbėsiu su savimi. Be to, kaip gali kalbėtis su savimi? Juk aš esu čia, bandomas pasmaugti medžio šakomis. Nejaugi ateis kitas ,,aš" ir duos man užuominą: ,,Tu sau tai padarei prieš vieną dieną... Kas tai?" Ach, daugiau nebegaliu. Staiga pajaučiu, kaip tvirtos medžio šakos apglebia mano kaklą. Tada pradeda raizgytis vis tvirčiau ir tvirčiau. Aš pajaučiu, kad man pradeda trūkti oro. Jaučiu, kaip šakos vis tvirčiau spaudžia man kaklą, neleisdamos man visai įkvėpti oro. Bet aš dar galiu kvėpuoti. Staiga ir pasirodau aš. Na, kitas aš.

- Ar pasiilgai savęs, Semai? Ar pasiilgai? - paklausia manęs suktai mano antrininkas.

- Kodėl turėčiau savęs pasiilgti? Kodėl? - paklausiu aš, vos galėdamas kalbėti. Bet aš nepasiduosiu. Ypač sau.

- Kodėl!? - suklykiu ,,aš". - Tu save esi labai kankinęs. Ar prisimeni, ką sau padarei, kai sužinojai, jog iš testo nesurinkai nei trylikos taškų? Ar prisimeni tai? - paklausia manęs kitas ,,aš".

- Taip, prisimenu, bet aš savęs nekenčiau, liūdėjau. Juk visi tada gavo daugiau už mane. Visi! - paaiškinu sau.

- Žinoma, Semai. Bet ar tai blogai?

- Kas blogai? - paklausiu aš, visiškai ant savęs supykęw, nes vis dar nesugebu pabusti. Kaip mano sąmonė tai sugalvojo?

- Ar blogai būti išskirtiniu? Juk visi esame gabesni savaip. - Pasako man kitas ,,aš". Aš tyliu, nes suprantu, kad ,,jis" teisus.

- Ne, nėra blogai. - Tik teištariu aš.

- Labai gerai, - pasako man ,,aš", savimi patenkintas. Aš jaučiu, kaip medžio šakos suveržia mano kaklą taip stipriai, kad aš beveik iš karo mištu, net nepajaučiu, kad man skauda...

Aš pabundu. Esu visiškai suprakaitavęs. Dieve, ką aš sapnavau, klausiu savęs. Vis dar negaliu suprasti, kad tai buvo sapnas. Jis atrodė taip tikroviškai, jog maniau, kad iš tikrųjų miriau. Manau, kad šiąnakt tikrai neužmigsiu daugiau. Gal man daugiau išvis nemiegoti? Tiesą sakant, pagalvojus ir prisiminus sapną mane suvimdo. Vos nepradedu žiaukčioti. Pažvelgiu į laikrodį. Rodo, kad jau tuoj reikės keltis. Ačiū, padėkoju niekam konkrečiai. Aš išlipu iš lovos ir nueinu nusiprausti.