Prologas.

Mane seka. Aš tai žinau, nes už manes jau dešimt minučių eina žmogus, apsirengęs visiškai baltai. Jaučiu, kad tai nieko gero nežada, bet, manau, kad galbūt įvyko klaida, kad jis ar ji seka mane visiškai atsitiktinai. Bet gal tai melas? Ko jis ar ji nori iš manęs, klausiu aš saves. Darosi vis baisiau, todėl nutariu paskambinti vienam žmogui, su kuriuo susipažinau visai neseniai – šiandien. Žinau, kad jis atsilieps, nes, kaip nekeista, esu naujokas ir ką tik atėjau (jei atvirai kalbant, tik šiandien) į naują mokyklą ir man, būtent mano garbei, keturi mokiniai rengia vakarėlį, į kurį jau vėluoju dešimt minučių. Išsitraukiu telefoną, susirandu jo numerį ir pradedu jam skambinti. Kol kas niekas neatsiliepia. Nagi, prašau, atsiliepk, sakau jam, nors ir žinau, jog jis manęs negirdi, nebent, kokiu nors neįmanomu atveju, jis ir yra tas žmogus, kuris mane seka, bet ir taip negalėtų girdėti, juk kalbu su savimi. Šiaip ar taip norėčiau, kad tai būtų jis. Kai jau noriu išjungti skambutį, jis pagaliau (po kokių dešimties pyptelėjimų) atsiliepia:

- Klausau? Ar čia tu, naujoke? – paklausia jis savo mielu balsu ir mane, iš tiesų, labai nudžiugina jo balsas. Atrodo, kad net palengvėja tiek širdyje, tiek galvoje.

- Man atrodo, kad mane seka. – Pasakau aš. Rodos, kuriam laikui viskas nutyla ir jau manau, kad jis numetė telefoną į šoną ir paliko mane vieną.

- Nuo kada jis tave seka? – paklausia jis susirūpinęs. Aš ilgai negalvoju ir jam atsakau:

- Jau kokias dešimt minučių, - pasakau jam. Vėl tyla. Pasaulis sustoja kuriam laikui.

- Manau, kad tu turi... - aš neišgirstu, ką jis pasako, nes atsisukęs atgal, pamatau, kad jo arba jos jau nebematyti. Nutariu jam tai pasakyti:

- Atrodo, kad viskas gerai, nes už manęs nieko nebėra, greičiausiai nusuko kur nors kitur. – Tariu jam. Jis atsidūsta ir staiga paklausia:

- Kaip jis galėjo kur nors nusukti? Tai – neįmanoma. Ten, kur tu dabar esi, nėra kito nusukimo. Kaip už tavęs...? – staiga pajuntu dūrį ir pametu telefoną. Skausmas persismelkia per visą kūną. Nieko nebegirdžiu, tik pajaučiu, kaip peilis susminga man į kūną, perpjauna odą ir sulenda į mėsą. Suklykiu. Nukrentu ant šalto asfalto ir susitrenkiu galvą. Bandau šliaužti, bet netrukus, vos po kelių akimirkų, pajuntu dar vieną smūgį, po to seka dar vienas ir dar... Staiga mane apsuka atgal ir aš pamtau visiškai baltai apsirengusį žmogų. Jis lygiai taip pat apsirengęs, kaip ir prieš tai mane sekęs asmuo.

- Kodėl nori mane nužudyti? – paklausiu jo arba jos. Žudikas kurį laiką tiesiog spokso į mane ir nieko nedaro. Tada pasilenkia prie manęs ir man atsako:

- Todėl kad tu esi žiaurus ir to nusipelnei. - Žinau, kad jis yra mano mirtis. Dabar tai supratau, bet vis tiek negaliu patikėti, kad ji atėjo taip greitai. Netrukus suvokiu, kad esu prie to namo, kur manęs visi laukia. Specialiai mane nužudys čia, pasakau sau. Po kelių akimirkų žudikas vėl pritūpia prie manęs ir iškelia abi rankas, laikydamas kruviną peilį. Tada užsimoja ir bando man durti, tačiau aš ištiesiu ranką ir peilis kiaurai perduria man ranką. Dar kartą suklykiu iš nežmoniško skausmo. Bet, deja, žudikas, ne mano naudai, nėra kvailas, todėl jis trenkia dar sipriau ir peilis man sulenda tiesiai į pilvą. Po to seka krūva dūrių, bet aš jau jų nebejaučiu. Pasigirsta kažkieno klyksmas, o po kelių minučių matau tik tamsą ir nieko kito.