3 skyrius. Nauja auka.

Karolina

- Radau Simą, gulintį ant grindų. Tekėjo labia daug kraujo, todėl visų pirma, pamaniau, jog jis mires, tačiau, kai jau norėjau eiti, jis pradėjo trūkčioti. Todėl paskambinau greitąjai pagalbai. Netrukus Simą išvežė į priimamąjį. Tai viskas. – Baigiu pasakoti Šerifui Ernestui Keleheriui savo istoriją. Ernestas Keleheris – raumeningas, mėlynų akių, šviesių tiesių plaukų, apsirengęs džinsais ir prie baltų marškinių užsidėjęs juodą švarką ir kaklaraištį.

- Taigi, sakai, kad jau radai jį subadytą, taip? – Man nieko nepasakius, šerifas, rodos, susigaudo, kad man neaišku, ko jis tiksliai iš manęs nori, todėl greitai priduria: - atsiprašau, kad klausiu tokių dalykų, panele Majers, tačiau noriu pridurti, kad kuo greičiau pakviestum savo draugus, visus draugus, čia. Noriu juos pamatyti ir su jais pasikalbėti. Labai trumpai, žinoma. – Taip taręs, jis palieka mane vieną. Kodėl jis nori mus pamatyti, svarstau aš. Žinau, kad jis neatstos nuo mūsų, todėl pradedu jiems skambinti.

------------

Po maždaug pusvlandžio visi: šerifas Keleheris, aš, Semas, Katerina ir Simas (man jo labai gaila), esame Ernesto Kalaherio kamabaryje, kur jis turi mums pranešti kažkokią žinią, tačiau aš, jei atvirai, nenumanau, kas tai galėtų būti, nes, atrodo, kad mes nieko blogo nepadarėme. Kad ir kaip bebūtų, tikiuosi, kad tai yra labai svarbu, nes Simas išėjo iš ligoninės, jog sužinotų, ką mums nori perduoti šerifas Keleheris.

- Perdaviau Karolinai, kad ji jus visus sukviestų pas mane. Džiaugiuosi ir dėkoju, kad taip greitai visi atvykote, net ir jūs, pone Krindeli. Tikiuosi, jums viskas gerai. – Pradeda šerifas. Simas, atsakydamas į jo klausimą, palinksi. Ernestas tęsia toliau: - Kadangi jau visi esame čia, norėčiau jums pasakyti kai ką labai svarbaus. Tik nesusinervinkite, čia tik pirminiai duomenys. Nieko daugiau. – Šerifas nustoja kalbėti ir įkvepia oro.

- Vakar jūsų kamabariai buvo nuodugniai apieškoti, todėl, kad mes manėne, jog jūs esate dėl to kalti. Deja, tai pasitesino. Taigi, pradėsiu nuo tavęs, penele Tremben pas tave buvo rasti rūbai, kuriuos dėvėjo žudikas ar žudikė, kai buvo nužudytas naujokas. Vardo ir pavardės secialiai nesakysiu, nes netrukus viską sužinosite per žinias. Pone Maneli, pas jus buvo rasti batai su rauju, kurių DNR atitinka naujoko. Pone Krindeli, pas jus, nors ir jūs pats buvote užpultas, tačiau buvo rastas vienas įdomus dalykas – filmukas, kuriame pavaizduota, kaip buvo nužudytas naujokas. Galiausiai, panele Majers, jūsų kambaryje radome svarbiausią daiktą, kurio ieškojome – nužudymo ginklą. Pas tave radome kruviną peilį. – Sekundę, mano pasaulis sustojo suktis ir pagalvojau, kad apsivemsiu. To negali būti. Mes esame nekalti. Tai neįmanoma. Atrodo, jog būčiau mirusi, tačiau dar vis esu gyva ir galiu kalbėti už save.

- Tai visiška nesąmonė, - prabilau. – Mus visus pakišo žudikas ar žudikė, kad pradėtumėte kaltinti mus, šerife. Maldauju, supraskite, kad mes, o ypač Simas, tikrai nesame kalti dėl naujoko mirties. Be to, mes rengėme vakarėlį ir visą laiką buvome...

- Kartu? – pertraukia mane šerifas. – Labai abejotina, kad visą laiką praleidote kartu, nes tai, deja, nėra įmanoma. Be to, kaip ir pati minėjote, panele Majers, jūs ir rengėte vakarėlį. Gal dėl to, kad nukreiptumėte dėmesį, tiesa? – subtiliai pasako šerifas. Nuo šiandien aš oficialiai nekenčiu pareigūnų, nes jie, pirmai progai pasitaikius, kaltina nekaltuosius. Jie visada taip elgiasi. Bet kodėl mes? Kam žudikui reikia taip daryti? Gal jis keršija mums? Šios mintys priverčia mane susimąstyti, tačiau negali jų dabar išsakyti, nes priešais mus stovi, kol kas vienintelis mūsų priešas. Kol kas. Nežinau, kodėl mes, tačiau privalau tai išsiaiškinti, nes, kitu atveju, mes liekame vieninteliai įtariamieji. O tai mums nieko gero nereiškia.

- Galite eiti, visi. – Taria šerifas Keleheris.

- Šerife Keleheri, - staigiai pasakau jam. Ernestas perveria mane žvilgsniu, lyg bandydamas mane nudurti. Žinoma, aš į tai nekreipiu dėmesio, visai. – Ar galiu paklausti?

- Žinoma, panele Majers. Ko norite? – ramiai sako jis.

- Ar laikote mus pagrindiniais įtariamaisiais? – tiesiai šviesiai paklausiu šerifo. Jis, rodos, šiek tiek nesupranta mano klausimo, todėl vieną minutę jis nieko nesako.

- Pasakysiu oficialia kalba: taip, jūs esate vieninteliai įtariamieji.

- Bet kodėl? Juk mes nieko blogo nepadarėme.

- Gal. O gal ir ne. Suprantate, panele Majers, galiu pasakyti tik tiek, kad jei ne jūs nužudėte naujoką, tada kažkas labai nori, kad viskas būtų suversta jums. Kita vertus, yra pernelyg daug nenuginčijamų įrodymų, kad būtent jūs tai ir padarėte. Tačiau mes kol kas negalime visiškai teigti, kad jūs esate kalti dėl nužudymo. Tik tiek. – Pasako man šerifas. Mane apima įsiūtis.

- Jūs visada taip elgiatės, šerife Keleheri. Niekada nebandote išsiaiškinti tiesos, puolate, kai to norite. Ir neturite svarbių įrodymų mūsų kaltinti. O jei ir turite, tai pasistenkite pergalvoti savo nuomone, nes mes, kartoju jau šimtąjį kartą, nieko nepadarėme naujokui. Tikiuosi, kad jūs tai gerai apmąstysite, Ernestai. Geros dienos, šerife Keleheri. – Tėškiu jam ir pasišalinu iš jo kabineto.

------------

Mes einame į mokyklą keturi. Po to, ką pasakė šerifas mus tai labai sujaudino. Kas galėtų taip pasielgti su mumis? Juk tai – apgailėtina. Nepaisant to, vis dėlto šerifas buvo teisus dėl vieno dalyko: mes ne visada buvome kartu. Netrukus sutinkame mūsų klasės idiotus: Holdiną Kalkeną, Margaritą Jonaton ir Feik Drondarer. Jie visada mūsų nekentė. Gal jie nužudė naujoką ir mus pakišo? Galėjo laisvai tai padaryti. Tačiau kodėl jie taip pasielgtų. Negaliu sugalvoti motyvo. Verčiau, mano nuomone, jie tik aukos. Mes juos tiesiog praeiname. Vis dėlto Feik norėjo mums kažką pasakyti, bet Holdinas to neleido. Mes einam toliau. Mums iš jų nieko nereikia girdėti, nes jų vieninteliai žodžiai bus patyčios. Daugiau nieko jie nesugeba, tik tai. Todėl man visai neįdomu, ką Feik norėjo mums pasakyti. Mums reikia eiti į trečią pamoką. O tai yra dailė.

------------

Trečia pamoka prasidėjo. Tai yra dailė – pati nuobodžiausia ir nereikalingiausia pamoka istorijoje. Tai blogiau net už kūno kultūrą, kurios nekenčiu. Bet nieko tokio. Aš galiu tai ištverti. Mokytoja Roter mums kažką aiškino apie perspektyvą, tačiau tai manęs visai nesudomino, todėl šiek tiek užmerkiau akis... Garsas. Štai, kas mane prižadina. Automobilio avarinis garsas. Signalizacija. Kas čia per velnias. Apsidairau per klasę ir suprantu, kad dabar pertrauka. Tas garsas mane jau pradeda nervinti. Ir dar tie mokinių klyksmai bei kalbos. Jos mane žudo. Staiga susiprantu, kad tai gali būti daug rimčiau, nei dabar atrodo. Kas čia įvyko, pasakau sau. Po truputį atsikeliu, nes po miego aš niekada negaliu normaliai vaiškščioti, ypač, kai mane prikelia kažkas tokio. Tačiau man įdomu, kas ten įvyko. Staiga išgirstu dar vieną garsą. Tai greitosios ir policijos garsas. Kažkas mirė, staiga susiprantu aš. Tačiau kas? Prieinu prie lango ir pamatau tai, kas man pakeis gyvenimą. Aš pradedu verkti, nes kitaip nebegaliu. Kodėl tai ji?

Nežinomas

Pagaliau jos atsikračiau. Ji jau buvo pradėjusi mane nežmoniškai nervinti. Bet problemos nebeliko, kadangi dabar ši moteris guli nebegyva ant savo pačios mašinos. Cha, kaip ironiška, tiesa? Jaučiuosi taip gerai, kad atrodo galčiau tuoj visus nužudyti, bet, deja, negaliu, nes pridarysiu problemų, o to man tikrai nereikia. Problemas turiu daryti aš, o ne jie man. Bet kad ir kaip dabar džiaugiuosi šiuo momentu, žinau, kad ji greitai supras, kodėl nužudžiau šią moterį. Netrukus jie visi sužinos, kodėl taip elgiuosi, tik reikia šiek tiek palaukti. Jiems reikia turėti kantrybės, kitaip nieko nebus. Štai dėl ko jų nekenčiu, jie turi labai mažai kantrybės ir nori viską sužinoti iš karto. Negerbiu tokių žmonių, nes kantrybė – būtina žmogaus gyvenimo dalis ir savybė, kurią gerbia daugelis žmonių. O atrodo jie jau tokie suaugę. Deja, pasiroo klydau. Policija jau atvažiavo, o medikai jau suprato, kad moteris nebegyva. Mano darbas čia baigtas.

Katerina

Atrodo, blogiau jau būti negali: esame įstrigę mokykloje, lauke girdėti policijos ir greitosios mašinos, o direktorė galvoja, kad mes esame kalti. Kaip tai įmanoma? Žinoma, kažkas nužudė ir naujoką, tačiau dabar kažkas kitokio. Kas turėjo mirti, kad net niekas negali pamatyti kūno ir mums nieko nesako. Tai mane labiausiai ir nervina. Nesąmonė, jei mirė dar vienas mokinys. Nes jei tai būtų nutikę, jie kaip tik būtų mus išleidę namo. Sakau, čia kažkas kitokio. Staiga man į galvą šauna žiauri mintis: kas jei auka yra mokytojas ar mokytoja? Tuo atveju, mokyklos valdžia tikrai negalėtų mūsų išleisti namo, nes turėtų apklausinėti kiekvieną asmenį, dirbantį mokykloje, na, ar bent jau buvusį tuo metu. Mes sėdime savo klasėje kartu su mokytoja Helena Monteron, anglų kalbos mokytoja. Niekada jos nemėgau, bet, ką padarysi, tiesa? Staiga Feik atsistoja nuo savo kėdės ir išeina iš klasės niekam nieko neperdavusi. Kur ji išėjo, klausiu savęs. Ji negali tiesiog eiti ir išeiti nieko nepranešusi. Už tai ji gali sulaukti atitinkamų pasekmių. Tuo labiau dabar, kai, greičiausiai, mano nuomone, buvo nužudytas mokytojas arba mokytoja. Bet, regis, niekas to net nepastebėjo. Staiga aš taip pat pasikeliu ir išeinu iš klasės, nes žinau, kad tikrai neiškęsiu, jei nesužinosiu, kur ji dingo. Apsidairau, tačiau niekur jos nematau. Kurgi ji dingo? Atrodo, kad jos tiesiog nebeliko ir tiek. Bet niekas negali imti ir dingti, tai būtų nenormalu. Pasigirsta kažkieno žingsniai ir aš nuseku paskui juos. Tai tikrai Feik aukštakulniai, aš tai tikrai žinau. Tačiau kartu išgirstu ir kitus žingsnius...

Feik

Einu ramiai į mergaičių tualetą ir tikiuosi, kad niekas manęs neseka. Mane šiandien žiauriai išgąsdino tas prakeiktas laiškas, prisegtas prie mano spintelės. Visa laimė, niekas jo nepamatė. O jei pamatė, klausiu savęs, nesuvokdama, kokios gali būti šių veiksmų pasekmės ne tik man, bet ir šeimai. Žinoma, mano draugai man niekada neatleistų, o šeima – paliktų vieną su viskuo tvarkytis. Tačiau aš privalėjau taip pasielgti. ­Privalėjau tai padaryti. Turėjau sustabdyti ir padaryti tam galą, raminu save, kai išgirstu, kad kažkas vis dėlto mane sekė. Girdžiu dar vieną garsą. Aš susitaikau su mintimi, kad man galas. Atidarau tualeto duris ir pajaučiu smūgį į galvą.

Katerina

Jaučiu, kad ten kažkas nutiko. Feik kažkas negerai. Jai kažkas nutiko. Taip manau todėl, kad jau kurė laiką negirdžiu jos batelių. Paskutinis dalykas, kurį girdėjau buvo atsidarančios antro auškto mergaičių tualeto durys, tačiau niekas iš tualeto neišėjo ir neįėjo. Būčiau tai supratusi. Jau ne kartą esu girdėjusi skirtumą. Netikėatai man pradeda skambėti telefonas, kuris yra nukištas kišenėje. Aš pasižiūriu, kas skambina. Nežinomas numeris. Atsiliepiu daug negalvodama. Kas blogo gali nutikti, ar ne?\

- Taip? – ramiai paklausiu.

- Sveika, Katerina. – Atsako man programelė užprogramuotas balsas. Žudikas. – Ar nepavojinga vienai vaikščioti po mokyklą, kai aš kai ką nužudžiau ir galiu tykoti kitos aukos?

- Kaip tu?.. – paklausiu jo arba jos, bet asmuo mane pertraukia:

- Aš viską žinau. – Ramiai pasako jis.

- Kur Feik? – paklausiu jo arba jos, pagaliau susipratusi, kad Feik ir yra kita auka. Turiu ją rasti. Asmuo, esantis kitame laido gale, nusijuokia.

- Tu negali. Rasi ją tik tuomet, kai ji jau bus nebegyva. – Mane apima panika.

- Kodėl taip elgiesi? – paklausiu žudiko, nežinodama, ką daryti. – Jis ir vėl nusijuokia.

- Nes ji kalta. – Paprastai atsako asmuo. Tačiau aš nieko nesuprantu.

- Dėl ko ji kalta? – paklausiu vėl jo.

- Ji bus kalta. – Pasako jis arba ji.

- Kaip gali?.. – tačiau aš nespėju paklausti jo nieko, nes asmuo jau padėjo telefono ragelį. Velnias, nusikeikiu aš. Kur ji galėjo dingti?

Feik

Man baisu. Kažkoks žmogus, apsirengęs baltai, tiesiog kalbasi su Katerina ir grąsina jai. Kodėl jis puola ją? Kam šiam žmogui ją kaltinti dėl mano mirties? Žinoma, ji nesuprato, jo arba jos paskutinių žodžių, bet man pasidarė aišku kaip dieną, kad aš toliau neišgyvensiu. Žmogus baigia kalbėti su ja. Tada atsisuka į mane ir man taria:

- Man tikrai labai gaila Feik, bet tu privalai mirti. Nes melagiai dega pragare, o tu esi melagė. – Taip pasakęs, žmogus išsitraukia peilį. Aš bandau bėgti, tačiau, deja, mano nelaimei, žudikas tai buvo numatęs ir greitu mostu duria tiesiai man į pilvą. Aš bandau klykti, tačiau jis arba ji man uždengia burną, kad būtų mažiau garso. Prakeiktas šunsnukis. Tačiau aš nepasimetu visiškai ir spiriu jam tiesiai į pilvą. Žmogus šiek tiek mane paliedžia, bet neilgam ir, kai jau norėjau bėgti, jis man duria į nugarą du kartus. Aš prisiploju prie šaltos žemės. Tada žudikas mane apverčia ir iškelia abi rankas. Jau nori vėl durti, bet aš sustabdau, bent jau badau tai padaryti, jo smūgį abiem rankom.

- Eik velniop, - tik tiek spėju ištarti, kai jis šiek tiek panaudoja daugiau jėgos ir peilis man susminga tiesiai į pilvą. Po kelių sekundžių pasipila daugiau smūgių ir dūrių, tačiau aš jau nieko nebejaučiu. Su manimi lieka tik beribė tamsa. Paskutinia žodžiai, kuriuos girdėjau tai buvo:

- Tu melagė, Feik. O melagiai dega pragare.

Nežinomas

Žiūriu į negyvą Feik kūną ir mąstau, kad vos per dvi dienas sugebėjau nudėti tris asmenis. O jie net nepradėjo manęs ieškoti. Bus labai smagu, kai jie pagaliau supras, kas mano pgrindinės aukos ir pradės ieškoti, kas kaltas. Mane tai labiausiai domins. Domina ir tai, ar detektyvai vis dar mano, kad kalti būtent jie? Tikiuosi, jie greitai susipras, kad viskas daug rimčiau, nei jiems dabar atrodo.

Semas

Karolina, pamačiusi, kad nėra Katerinos, išsiuntė mane į pražūtį. Na, gal ne į pražūtį, tačiau jau vaikštau apie dešimt minučių, bet vis dar iš Katerinos jokios žinutės, kad ji iš viso buvo antrame aukšte. Nebent ji tapo kita auka. Tai priverčia mano skrandį susitraukti perpus. Nenoriu apie tai nė galvoti, kadangi niekada nenorėčiau rasti savo geriausios draugės lavono. Niekada. Kur tu vaikštai, Katerina, pasakau sau ir tikiuosi, kad ji man atsakys, bet, deja, tai neįmanoma, nes ji mano minčių tikrai neskaito. Noriu surasti ją kuo greičiau, nes kitaip išprotėsiu. Atrodo, kad sekundės virsta minutėmis, kol jos ieškau. Staiga aš pasiduodu. Nebegaliu daugiau. Tačiau turiu eiti toliau. Dėl Katerinos... ir Karolinos, tariu sau, nes Karolina tikrai neapsidžiaugs, jei supras, kad jos nesuradau. Ir be to, pati pradės jos ieškoti. Todėl turiu eiti toliau. Jau esu pasidavęs, tik staiga kai ką išgirstu gretimame kambaryje...

Nežinomas

Kaip dabar norėčiau nudėti jį. Net negaliu apsakyti šio noro. Bet turiu tvardytis, kitaip planui galas. To neturėtų nutikti iki mokslo metų pabaigos. Ne, tik tada atsiskleisiu. Turiu sulaukti. Turiu likti normalus žmogus. Laukti, kai pagalvoji, liko visai nedaug. Tačiau kai matai prieš save auką, tu nori nužudyti tą žmogų dabar. Netrukus suprantu, kad neatsilaikysiu, todėl aš pasišalinu iš antrojo aukšto.

Semas

Verksmas? Aš girdžiu tik verkimą ir raudojimą. Prisėlinu prie kambario, iš kurio girdisi verkimas ir atsargiai pasižiūriu į jo vidų ir pamatau tai, kas man tikrai nekelia susižavėjimo: Kateriną, kuri yra palinkusi prie subadyto Feik lavono. Ji verkia.

- Katerina, ką tu čia darai? – paklausiu jos, kai prieinu. Ji krūpteli. Atsisuka į mane ir pradeda viską aiškinti.

- Semai, tu nesupranti. – Pasako ji. – Aš nusekiau Feik, nes ji išėjo iš mūsų klasės ir galėjo prisidaryti problemų. Žinau, kad to nereikėjo man daryti, bet vis tiek ją pasekiau ir tada išgirdau, kaip atsidaro tualeto durys, bet niekas iš jų neišėjo. Tuomet ir supratau, kad jai kažkas nutiko. Ieškant jos, man paskambino žudikas arba žudikė ir pasakė, kad ją rasiu tik mirusią. Taip ir atsitiko. – Viską pasako ji. Žinau, kad ji nemeluoja, tačiau vis tiek sunku tuo patikėti. Žinoma, jimano geriausia draugė, todėl pasitikiu ja.

- Gerai, Katerina, mes turime pasišalinti. Ir tuojau pat. – Tariu jai ir ji linkteli. Mes judame greitai, nes nenorime, kad mus kas pamtytų. Pagaliau prieiname mokyklos išėjimą ir staiga suprantame, kad nebeliko nei vieno žmogaus mokykloje, tik mes. Net nebeliko aukos bei mašinos – nieko. Suprantame, kad šiandien pamokų nebebus. Aišku, šiek tiek tuo džiaugiuosi, bet kartu ir liūdžiu, nes nežinau, kas buvo nužudytas. Greičiausiai, rytoj viską sužinosime.

- Turime paskubėti, - tariu Katerinai, tačiau, mano nuostabai, ji net nesijudina. Tik stovi vietoje. Noriu jai sakyti, kad eitų kartu arba paliksiu ją vieną, jei jau nejuda, tačiau priešais mane atsiduria direktorė.

- Kur jūs buvote? Nejau negirdėjote, kad jums jau metas namo? – klausinėja direktorė.

- Na, mes buvome prie matematikos mokytojos kabineto, tačiau supratome, po kelių minučių, kad pamokos nebus, nes niekas taip ir nepasirodė, todėl mes dabar ir einame. Ir, ne, negirdėjome nieko. Labai atsiprašome, direktore. – Net nemirtelėdamas jai pameluoju. Jei ji sužinotų, kad Katerina pamatė dar vieną lavoną, greičiausiai pati numirtų vietoje.

- Ar mes jau galime eiti? – paklausiu atsargiai.

- Žinoma, kad taip, jau galite eiti. Būkite atsargūs. – Pasako mokyklos direktorė ir pati eina prie savo kabineto. Pagaliau. Kai išeiname į lauką, suprantu, kad mus kažkas stebi. Tiesiog jaučiu tai. Taigi, Katerinos paklausiu:

- Gal jau galėsi pareiti namo viena? – Katerina linkteli.

Nežinomas

Matau juos ir stebiu kiekvieną jų žingsnį. Gal juos nudėti dabar? Būtų labai miela, ar ne? Tačiau Karolina turėtų labai supykti ant jų, ypač ant jo. Nes juk jie pora, o jis dabar taip meiliai kalba su ja. Galėčiau viską sugadinti ir tai būtų pats mieliausias dalykas nuo šios savaitės pradžios. Tačiau aš nieko nedarau. Tik stebiu, kaip jie išsiskiria ir pasuka skirtingais keliais. Lyg nieko nebūtų nutikę.

Semas

Grįžtu namo ir suprantu, kad nieko nėra namuose, nes mano tėvai yra atostogose. Tiksliau, tai labiau darbo atostogos. Norėjau važiuoti kartu su jais, tačiau man būtų tekę labai daug ką pasivyti, todėl nevažiavau. Staiga, man pradeda skambinti. Nežinomas numeris. Žudikas.

- Sveiki? – mandagiai pasisveikinu. Tačiau niekas man nieko nesako.

- Klausau, kas čia? – paklausiu dar kartą, be atsakymo jokio. Po kelių sekundžių skambutis baigiasi, bet prasideda balso paštas.

- Simai, aš kažkur psiklydau. Mane gaudo kažkoks pamišėlis, bet jis turi... ne... prašau... nereikia! – Staiga viskas susiklosto į vėžes. Nemanau, kad Simas žudikas, tačiau tikrasis žudikas nori, kad visi taip manytų. Tik užtenka įsivaizduoti, jei šis vaizdo įrašas būtų išplatintas. Simui būtų galas. Visi jį įtarinėtų. Žinoma, žudikui tai būtų labai naudinga, tačiau motyvo nėra jokio. Jokios logikos. Be to, aš jau nuo pat pirmosios aukos galvojau, kas sieja viską. Motyvo tiesiog nėra. Tai tiesiog skerdynės, kurios pareikalaus, mano manymu, labai daug aukų. Netikėtai mano svetainėje pasirodo Karolina. Aš vos nesuklykiu, nes jos visai nemačiau.

- Po velnių, Karolina. – Pasakau jai. Ji nusijuokia. Vėliau aš taip pat.

- Ar turi ko nors skanaus? Pavyzdžiui mėsainį? Esu baisiai išalkusi. – Pasako ji. Aš nieko gero neturiu, bet privalau jos kai ko paklausti. Bet tam reikia didelio pasiryžimo. Tačiau po to, ką šiandien mačiau, privalau tai padaryti.

- Gal ir nuskambės labai keistai, tačiau privalau paklausti: kaip manai, kas galėtų būtų žudikas? – paklausiu jos. Ji sutrinka. Turbūt, nežino, ką atsakyti.

- Na, aš tai pat galvojau, kas galėtų būti žudikas, tačiau, deja man tai nepavyko ir aš neturiu jokios nuomonės apie tai. – Pasako ji man.

- Aš taip pat neturiu jokios nuomonės. Nors iš tiesų, maniau, kad tai Feik, bet...

- Bet?.. – ji laukia tęsinio, o aš nebegaliu toliau kalbėti. Tačiau turiu tai pasakyti. Privalau.

- Nes Feik... ji buvo nužudyta. – Viskas. Pasakiau.

- Nužudyta? Kaip tai?..

- Katerina išėjo jos ieškoti, tačiau rado ją negyvą.

- Tai jau nuėjo per toli. – Pasako Karolina.

- Kaip suprasti? – klausiu jos.

- Nes aš mačiau, kas mirė. Tai buvo ponia Frenč. Ji nebegyva. – Vos tik tai pasako, Karolina išbėga iš mano namų, man nieko nespėjus pasakyti. Ir palieka mane vieną. Nežinau, kodėl, bet tai jai būdinga. Be to, greičiausiai viską nuėjo pasakyti ir kitiems, nes jie tikrai negali to žinoti. Nebent jie būtų žudikai. Dėl Katerinos. Aš pamąsčiau, jog ji galėjo man pameluoti. Bet dabar turime likti vieningi, todėl daugiau apie tai negalvoju.

Simas

Ramiai vaišktau savo kambaryje, kai staiga į mano kambarį įbėga Karolina. Atrodo, ji labai išsigandusi.

- Kas tau nutiko, Karolina? – švelniai paklausiu jos. Ji mane nužvelgia ir tik tada pasako:

- Atėjau pranešti blogą, labai blogą, žinią. Kiti jau tai žino, todėl ir atėjau pas tave. – Pradeda ji. – Esmė ta, kad buvo nužudyta ponia Frenč. Tai ji šiandien buvo nužudyta. Ne mokinys. – Karolina pradeda verkti.

- Kaip tai, ji buvo nužudyta? – nesusgaudau aš. – Juk dar šiandien ją mačiau. – Tačiau iš karto suprantu, kad šiandien jos tikrai nemačiau ir pasakiau nesąmonę. Karolina piktai dėbteli į mane.

- Kas tau yra? Kodėl tu visai nesigaili nieko? – tiesiai šviesiai manęs paklausia ji. Aš sutrinku, bet po kelių sekundžių piktai jai atsakau:

- O kas tau yra? Gal tu ir nužudei tą mokytoją, nes parašė devynis, o ne dešimt? – iš karto pasigailiu savo žodžių. Bet jau per vėlu.

- Ką?! Ar tu bent supranti, ką šneki? Ar tau reikėjo stovėti ten ir matyti, kaip greitosios pagalbos medikai ją nukelia nuo jos pačios mašinos? – rėkia ji ant manęs. Staiga ji nusiramina ir man pasako:

- Prisimeni, kaip praeitais metais vyko skerdynės Niujorke? Pasirodo, žudikas ėjo į tą pačią mokyklą, kaip ir mes. Gal jis sugrįžo į laisvę?

- Ne, Karolina, jis negyvas? Nejau neskaitei, kad ,,Klasės žudiko" bylos žudikas pasikorė kalėjime? – Karolina kreivai į mane pasižiūri ir tada pasako:

- Aš kai ką supratau. Tiesą sakant, jau seniai, nuo pirmos aukos, tai žinojau: žudikas yra ,,Klasės žudiko" mėgdžiotojas. Tačiau to niekas nepripažįsta, nes aukos visai kitokios. Ten buvo vien mokytojai. O čia prasidėjo nuo mokinio, naujoko. Galai nesueina. Tačiau aš tikrai prisimenu, kaip žudikas pasakė, kad jis turi seniai pamirštus du vaikus, dėl kurių ir keršijo visiems. Edis Marsonas turėjo vaiką. Jis turi būti mūsų amžiaus ir gyvena šiame mieste. Nesupranti? Tas vaikų, nori visiems čia atkeršyti. Dėl tėvo. – Staiga viskas susiklosto į vietas. Tačiau Karolina teisi: niekas to nepripažins. Niekas, iš tikrųjų, net netiki, kad vaikas egzistuoja, kadangi Edžiui Marsonui buvo nustatyta liga, kuri, dėl jo aukštesnio intelekto, dar labiau mutavo ir jis savo protą naudojo vien tik žudymui.

- Taigi, mums galas. Nes tikrai niekas nesupras, kad tai susįję. Tačiau vis dėlto, girdėjau, kad vieni detektyvai jau nori pavadinti šią bylą ,,Klasės žudiku".

- Bet juk niekas tuo netiki, tiesa? – paklausiu (gal teigiu) aš.

- Pasirodo, kai kurie žmonės tai supranta, bet tik ne šerifas Keleheris; jis bandys tai nuslėpti, nors įrodymai yra nenuginčijami. – Teigia Karolina. Staiga gaunu žinutę.

- Žudikas? – paklausia ji. Aš linkteliu ir parodau žinutę jai. ,,Ačiū už mokytojos pašalinimą. Ji vienintelė nuspėjo, kas kaltas, bet jos nebeliko ir galiu už tai dėkoti tik jums. -S-''. Tai – apgailėtina. Aš atsisuku į Karoliną, tačiau jos jau nebebuvo. Ji dingo. Kur ji galėjo dingti? Staiga suprantu, kad ji pabėgo, nes nebegalėjo būti su manimi. Nes ji žino tą patį, ką ir aš. Žudikas gali būti bet kas iš mokyklos. Nes mes tiksliai negalime pasakyti, kiek metų yra Edžio Marsono sūnui ar dukrai. Tai tiesiog neįmanoma. Ir tai padaryti bus dar sunkiau, nes visi detektyvai tai bandys užginčyti. Mums galas.

Nežinomas

Matau, kaip Karolina išbėga iš Simo namų. Norėčiau ją nudėti, tačiau turiu elgtis atsargiai. Nes atėjo metas kerštui. Už savo tėvą. Jie jį nužudė. Tačiau, žinoma, to jie nežino, nes tai nėra visiškai logiška. Ir to jie žinoti negali. Bet jie dėl to kalti. Jų kraujo linija jau suteršta. Laikas atsilyginti už praeities ir dabarties nuoskaudas. Jie turi kentėti, kaip aš.