Sapnai (1).

Nežinomas asmuo

Aš važiuoju pas savo šeimą. Labai jos pasiilgau po ilgos darbo dienos. Tikiuosi, kad jos manęs laukia taip pat, kaip ir aš jų. Bet, žinoma, dabar jau antra nakties ir greičiausiai mano dukra jau miega, nes ji tikrai sunkiai mokosi. Norėčiau, kad viskas būtų kiek kitaip, tačiau, deja, negali. Nes moku dirbti tik šį darbą. Nesakau, kad tai blogas ir nepelningas darbas, atvirkščiai, jis duoda labai daug pinigų. Vienintelis jo minusas – šeimos praradimas, nes vis mažiau laiko praleidi kartu su savo šeima. Tačiau niekas nesakė, kad advokato darbas bus lengvas. Be to, visi darbai turi savo privalumų ir trūkumų. Tai mane ir paguodžia. Staiga prieš mano akis atsiranda kraupus reginys – žmogus, gulintis ant kelio. Aš kaipmat sustabdau mašiną, išlipu iš jos ir nueinu pažiūrėti, ar žmogui viskas gerai. Esmė ta, kad jis, regis, visai nebekvėpuoja. Greičiausiai jis mirė. Turiu iškviesti policiją. Aš pasiimu telefoną. Pradedu vesti policijos numerį ir staiga pajaučiu dūrį į pilvą. Pajaučiu, kaip peilio ašmenys sulenda į mano pilvą. Aš nukrentu ant šalto ir purvino (bei jau kraujuoto) asflato. Aš sudejuoju. Dar vienas smūgis ir aš prisiplojo prie žemės. Staiga žmogus pasikelia. Negaliu to suprasti. Tačiau jis prieina prie manęs ir smogia dar kartą...

Karolina

Bėgu į namus, klausydamasi muzikos. Jaučiuosi visai nusikalusi nuo kojų. Labai noriu pailsėti. Tačiau negaliu sustoti verkti, kadangi įskaudinau savo geriausią draugą. Greičiausiai, Simas manęs nebekenčia. Jis nori mano mirties, nes tikrai esu jos nusipelnusi. Kokia draugė taip gali pasielgti, kaip aš ką tik pasielgiau? Netikra. Šis žodis mane priverčia susimąstyti apie jo reiškšmę. Tačiau neilgai, nes tuiru saugiau parbėgti namo. Noriu, kad viskas būtų gerai. Bent jau šiandien. Be to, mama greičiausiai labai jaudinasi dėl manęs. Ji taip daro nuolat. Bet šį kartą tai rimta, kadangi jau turėjau grįžti maždaug prieš tris valandas, o aš vis dar artėju prie namų.

Nežinomas

Jaučiuosi taip gerai, kad jau net galiu įsivaizduoti jos veidą, kai ji išgirs, pačią naujiausią naujieną. Cha! Tai turėtų ją visiškai palaužti. Jei ne, tada ją pernelyg nuvertinau. Bet turiu pasakyti, kad tai nutinka retai, nes nemėgstu nuveritnti savo priešininkų. To mokė mano tėtis. Miręs tėtis. Aš stebiu, kaip ji eina namo... viena. Atrodo, kad galėčiau ją sukapoti dalimis, tačiau ar tai būtų man vertinga. Tikriausiai, ne, nes nebebūtų smagu. Todėl turiu susikaupti, kitaip man galas. Aš to tikrai nenorėčiau, - kad jie laimėtų. Aš nusišypsau.

Karolina

Tik grįžusi namo suprantu, kad esu žiauriai pavargusi. Velniškai noriu miego. Staiga pas mane į telefoną ateina žinutė nuo nepažįstamo žmogaus. ,,Vis nepasimokai, Karolina. -S-'' Ką tai turėtų reikšti? Dar vieną mirtį? Tačiau niekas nemato, kad aš eisiu miegoti. Tai tiesiog neįmanoma. Žinoma, nebent tai būtų mama, bet kam šiam žmogui skirausti mano mamą, tiesa? Bet, nepaisant to, kad velniškai noriu miego ir man grąsina kažkoks psichopatas, pradedu galvoti apie matematikos ir chemijos mokytoją ponią Frenč. Gal ji mirė neatsitiktinai? Gal ji kažką žinojo? Bet ką galėjo sužinoti mokytoja, kad būtų nužudyta? Ji suprato, kas yra žudikas, staiga man šauna tokia mintis. Ir, geriau pagalvojus, per mūsų pamoka ponia Frenč buvo tikrai išdigandusi. Bet kodėl ji niekam nepranešė? Aišku, kvailas klausimas, ji, greičiausiai, nespėjo, nes tas asmuo tai sužinojo ir nužudė ją. Bet svarbiau, kaip žudikas sužinojo, kad ji žino? Gal ji gavo laišką tokį, kaip mes? Žinoma, kad taip. Netikėtai, taip begalvojant, suprantu, kad man akyse susikaupė ašaros. Kodėl būtent ji turėjo suprasti, kas yra žudikas, klausiu aš savęs, nes man tai pernelyg sunku. Man per sunku apie tai galvoti. Netikėtai aš pradedu vis užmiginėti. Suprantu, kad nieko nebus ir aš nueinu į savo lovą ir pradedu miegoti. Miegu giliai ir tikiuosi, kad nesapnuosiu košmarų...

Sapne (Karolina)

Aš stengiuosi bėgti, nes mane gaudo kažkoks žmogus. Baltai apsirengęs. Tikiuosi, kad jis manęs nepagaus, nes ir vėl turėsiu tai matyti. Matyti, kaip jie miršta. Negaliu to išgyventi vėl. Jei mane vėl pagaus ir turėsiu tai matyti, tikriausiai galiu garantuoti beveik šimtą procentų, išprotėsiu. Cha! Gal jau išprotėjau. Staiga pajaučiu pjūvį. Suklykiu iš skausmo. Rėkiu, kiek tik galiu, bet žinau, kad niekas manęs neišgirs.

- Ko tu nori! – rėkiu ant jo arba jos. Žmogysta prieina prie manęs.

- Kodėl turėtume nutraukti tavo ir tavo draugų kančias? – paklausia jis arba ji.

- Turėtumėte? – paklausiu aš.

- Taip, mes esame du. Nejaugi dar nesupratai? – paklausia žmogus, besišaipantis iš manęs.

- Gal jau numanai, kas mes esame? Ar jau turi idėją? – klausinėja žmogysta. Noriu sumalti šį žmogų į miltus. Jei galėčiau, tai tikrai sumalčiau į miltus. Deja, negaliu. Priešais mane atsiranda mano draugai ir prie jų prieina žudikai ir juos nužudo. Tada priena prie manęs...