4 skyrius. Perversmas.

Atsikeliu. Suprantu, kad mane apėmė nuojauta, kad šiandien kažkas bus blogai. Netikėtai, gaunu žinutę su parašymu: ,,Štai, kaip mirė mokytoja. -S-''. Netrukus gaunu filmuką. Vaizdo šraše matoma, kaip kažkas prieina prie mokytojos ir perpjauna jai gerklę, tada nuveda prie lango ir ją numeta. Dabar aišku, kad žudikas filmuoja, kaip nužudo savo aukas, tačiau kodėl? Kam jam tai filmuoti? Kad sukeltų baimę, staiga man šmėsteli tokia mintis. Man vėl grįžta mintys, kad kodėl būtinai ji turėjo viską suprasti. Žinoma, jau nieko nepakeisi, tačiau kai ką galima pakeisti: galima surasti žudiką. Ir aš tai, kartu su savo geriausiais draugais, padarysiu. Išsiaiškinsiu, kas norėjo mokytojos, Feik ir naujoko mirčių. Staiga man į galvą šauna kita mintis, kodėl mokytoja nepaskambino, kad ji žino, kas yra žudikas. Nes niekas ja nebūtų patikėjęs. Ji – tik paprasta mokytoja. Iš šios minties, gaunasi dar basiau: jei mokytoja pasakė, kažkam, tačiau dabar šie žmonės yra negyvi. O Dieve, tikiuosi, kad ne, nes... Jis nespėtų nužudyti visų žmonių vienu metu. Paskęstu apmąstymuose ir net nesuprantu, kaip vėl pasineriu į miego pasaulį, kaip vėl užmiegu, nors ir žinau, kad vėl sapnuosiu košmarus, tačiau vis tiek noriu ten būti, kadangi, kaip ironiškai tai beskambėtų, tai – vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi saugi...

Atsikeliu. Tačiau tikrai ne savo noru. Mane prikelia žadintuvas, kuris taip ir neleidžia man pamiegoti beveik kiekvieną dieną. Norėčiau, kad tokio daikto nebūtų sukūrę niekas. Tai tik žmogaus kankinimas. Staiga pas mane ateina mama.

- Mieloji, ar gerai išsimiegojai? – klausia ji. Keista, pasakau sau, tačiau vis tiek jai atsakau.

- Žinoma, kas yra ne taip? – atsakau jai į klausimą klausimu. Tai ją sutrikdo. Greičiausiai, ji suprato, kad tikrai neišsimiegojau. Bet man tai nėra blogai. Pratusi.

- Kodėl domiesi? – paklausiu jos, kiek per šiukrščiai, tačiau ji niekada man to nesakė.

- Tik šiaip domiuosi, - atsako mama, bet aš jaučiu, kad ji turi man pranešti blogą žinią. Tačiau kas tai?

- Mama, kas atsitiko? – vėl klausiu jos, kiek griežčiau.

- Nežinau, kaip tau tai pasakyti, bet yra rašytelis, kuris turėtų viską paaiškinti ir, manau, tu viską suprasi. – Taria mama ir paduoda man lapelį su rašyteliu. ,,Sakiau, kad, jei miegosi, kažkam, ką tu myli, bus blogai. -S-''.

- Ką visa tai reiškia, mama? Aš nesuprantu. – sakau jai. Mama verkia. – Kas nutiko? – klausiu jos labai rimtai, nes daugiau nebegaliu. Rodos, tuoj pradėsiu rėkti.

- Tavo tėtis...

- Kas jam nutiko? – paklausiu jos, nutraukdama ją. Mama į mane atsisuka.

- Jį kažkas nužudė.

- Kaip tai... nužudė? – pradedu kalbėti, tačiau nebegaliu, nes pajaučiu, kaip pradedu verkti.

- Kažkas jį nužudė. Šiandien ryte, apie ketvirtą vakaro, kažkas rado jį jau mirusį. – Pasako mama.

- K-kaip jis m-mirė? – mikčiodama vėl klausiu motinos.

- Jį subadė. Tiesiog subadė. Daugiau nieko nežinau. – Taria motina ir nutraukia mūsų kalbą. Tada atsistoja ir palieka mane vieną. Aš nejudu. Nebekvėpuoju. Nebegaliu. Žinau, kad turiu keltis ir eiti į mokyklą, tačiau nebeturiu tam jėgų. Greitai naujienos išplis. Tačiau čia tavo kaltė. Juk žinai tai, ar ne? Jauti, kaip tave graužia kaltės jausmas. Jauti tą jausmą, tiesa? Jauti tai ir nebegali, nes žinai, kad visos mirtys bus tavo kaltė. Ir tu nieko dėl to negali padaryti. Nes kaltas tik vienas žmogus – tu. Dėl savo nesugebėjimo klausyti kitų, kurie yra geresni už tave, tu netenki visko: tėvo, draugų... savęs. Ir galiausiai, kai nebeturėsi nieko – tu mirsi. Ir niekam nebus tavęs gaila, nes visi žinos tik tai, kad buvai, esi ir būsi kalta tik tu viena. Taip man sako mano vidinis balsas. Mano moralė. Mano sąžinė. Ji tai man daug kartų kartos, kol galiausiai, kaip ir pati sakė, tai mane pražudys. Suprantu, kad turiu keltis ir eiti į mokyklą, kitaip visiems atrodys, kad esu žudikė. Aišku, tai yra nesąmonė, tačiau, deja, šiuolaikiniai paaugliai kaltina visus aplinkui, kad tik kitiems pakenktų. Žinoma, taip elgiasi ne visi, bet daugelis tai tikrai. Todėl reikia turėti bent vieną gerą draugą, kuriuo galėtum pasitikėti visiškai, neabejojant, kad jis kam nors prasitars. Aš išlipu iš lovos ir pradedu rengtis rūbais. Apsirengiu ir nulipu laiptais žemyn. Viskas jau paruošta: ant balto stalo, kuriame daugiau nebebus tiek daug džiaugsmo, kiek jo buvo anksčiau, padėtas baltas puodelis, kuriame yra capuccino kava, prie jo padėtas maistas, sumuštinis su vištiena, ir ant šaldytuvo, kaip visada, padėtas lapelis su užrašu: ,,Šiandien grįšiu 18 val., pasimėgauk sumuštiniu ir nepamiršk, kad viskas bus gerai. Mes tai ištversime." Akyse susikaupia ašaros, prisiminus tėtį. Jis buvo toks mielas, toks geras, toks... nuoširdus. Jis visada man buvo pavyzdys, tačiau jo nebeliko. Iš jo liko tik jo miręs kūnas ir prisiminimai, kurie kankins mane visą likusį gyvenimą. Staiga man sukyla pyktis. Aš sužinosiu, kas nužudė mano tėtį, prisiekiu, pasako ji. Tegul jis ar ji pasisaugo manęs. Staiga suprantu, kad esu vienoje vietoje. Turiu eiti į mokyklą, tariu sau. Juk kažkaip turiu viską pranešti savo draugams, tiesa? Jie turi sužinoti, kas nutiko ir pasakyti, kad pasisaugotų. Viskas, reikia eiti. Aš išeinu iš namų ir pasuku link mokyklos, nežinodama, kas manęs ten laukia.

Geografijos mokytoja Hilė Saranson

Pagaliau esu mokykloje. Kol kas čia yra ramybė. Kol kas. Netrukus čia susirinks labai daug vaikų ir sugriaus visą ramybę, kurią čia taip vertina mokytojai. Žinoma, juk tai mokykla ir nereikia stebėtis, kad čia yra krūva mokinių, kurie tik ir laukia, kol galės kažką sunervinti. Kaip ir sakiau, juk tai mokykla. O mokykla tam ir skirta – mokymuisi ir pažangai. Daugelis žmonių mano, kad pažangą gali padaryti ne visi, tačiau, turėčiau juos nuvilti, nes visi gali padaryti ir padaro didelę pažangą: vieni didesnę, kiti mažesnę. Ir aš, kaip mokytoja, galiu pasakyti, kad mano mokomi mokiniai tikrai padarė milžinišką pažangą. Galiu tai tvirtai pasakyti. Einu koridoriumi, mėgaujuosi ramuma ir vienuma; šiuos dalykus visada gerbiau. Tačiau staiga išgirstu garsą. Kažkas nukrito kambaryje, pro kurį ką tik praėjau. Bet durys buvo praviros. Kaip galėjau nieko ten nepamatyti, klausiu savęs. Mano balselis kužda man, kad reikia iš čia dingti, tačiau mano smegenys atsisako tai priimti ir vis vien veržiasi ten, lyg viskas būtų gerai, nors taip tikrai nėra. Visi prisimena, kas nutiko tai vargšei mokytojai. Poniai Frenč. Man jos taip gaila. Buvo tokia miela mokytoja. Aš įeinu į kambarį ir garsiai pašaukiu:

- Ar čia kas yra! – nieko. Atrodo, kad viskas yra gerai, išskyrus tai, kad yra nukritusi viena vaza su mano mėgstamiausia gėle. Turiu iš čia dingti. Tačiau apsisukusi ir norėjusi grįžti atgal, aš pamatau, kad priešais mane stovi kažkoks žmogus. Apsirengęs visiškai baltai. Kas jis ar ji?

- Kas tu? Ko tu nori? – paklausiu aš, tačiau žmogus man neatsako, atrodo, kad net nekvėpuoja. Mane nukrečia šiupras, kad tai lavonas, nors ir žinau, kad tai melas. Ten tikrai yra gyvas žmogus, bet jis nekalba. Kodėl? Noriu kuo greičiau dingti iš čia, tačiau negaliu, nes man praeiti trukdo šis... asmuo. Reikia kažkaip praeiti, sakau sau.

- Gal malonėtumėte pasitraukti? – klausiu žmogaus. Žmogus pasitraukia per žingsnį man nuo kelio. Velnias, dabar turėsiu praeiti pro jį, tariu sau. Tikiuosi, kad tai ne žudikas, nes kitaip man tikrai galas. Aš nesu bėgikė. Man net nepavyks nuo šio asmens atitolti nė per metrą, ir tai labai mane baugina. Norėčiau, kad jis išeitų iš čia. Turiu susikaupti. Susikaupiu, iškvėpiu orą (gal net kiek per garsiai) ir prieinu prie asmens, kuris mane nuvarys į kapus. Aš esu visai šalia jo. Beveik girdžiu jo arba jos širdies plakimą. Rodos, galėčiau suskaičiuoti, kiek kartų per minutę suplaka jo širdis. Mes esame tame pačiame taške. Mano širdis sustojusi, trūksta oro... Pagaliau, atsidūstu aš, kaip praeinu pro tą asmenį. Atsisuku pasakyti, kad šitaip negąsdintų žmonių, tačiau vos tik man atsisukus, žmogus puola prie manęs su peiliu...

Nežinomas

Aš esu prie tos mokytojos lavono. O, kaip noriu žudyti toliau, tačiau, deja, negaliu, nes turiu susikaupti. Dabar reikia kažkaip parodyti, kad jau ją pašalinau. O ypač, kad pamatytų Karolina su draugais. Be to, jau žinau, kas nutiks, kai visi pamatys, dar vieną mokytojos lavoną. Šią bylą turėtų perimti FTB. O aš to lauksiu su džiaugsmu, nes jie, FTB, tikrai bandys mane pašalinti, o ne kaip tas prakeiktas Ernestas Keleheris. Ir be to, man tai bus naudinga, nes tada, kai bylą perims FTB, aš galėsiu pašalinti Ernestą ir jis man nebetrukdys. Bent jau jis mirs, nes kol kas, jis – vienintelė mano bėda. Staiga suprantu, kad turiu dingti, kol dar neatėjo jokie psichiniai vaikai ir manęs nepamatė.

Karolina

Einu į mokyklą. Jaučiuosi apgailėtinai, nes žinau, kad būtent aš pražudžiau savo tėtį. Jis buvo toks geras. Man vėl akyse susikaupia ašaros, kai jį prisimenu. Nusišluostau akis ir netikėtai pamatau, kaip iš savo namų išeina Katerina. Nuotaika pagerėja beveik iš karto. Rodos, kad jokių problemų nebeliko. Tam draugai ir skirti, tiesa? Pribėgu prie jos, nes noriu kam nors išsipasakoti ir ji yra vienintelis asmuo, kuris gali mane suprasti, tačiau aš sustoju, kada pamatau, kaip prie jos prieina Simas. Būtinai dabar, paklausiu savęs. Žinoma, kaip gi kitaip turėjo būti, ar ne? Juk jis ją myli ir tikrai nepraleis progos pabūti su savo mergina. Aišku, visi tą žino, nors ir kaip jie tai bando paslėpti. Anokia čia paslaptis. Pagaliau prie jos prieinu ir pasisveikinu.

- Labas rytas, Katerina ir Simai. – Pasisveikinu gana maloniai, palyginti su situacija. Katerina į mane pasižiūri ir jos akys byloja, kad suprato užuominą.

- Simai, - atsisukusi į jį pradeda Katerina.

- Taip? – paklausia jis. Katerina nutaiso mielą miną ir paprašo jo, labai atsargiai:

- Gal gali trumpam mane palikti vieną? – paklausia ji. – Žinoma, kad man reikia pasikalbėti su Karolina apie... moteriškus dalykus. – Greitai pameluoja ji. Regis, Simas, susinervina, tačiau žino, kad nieko nebus kitaip, todėl paprasčiausiai paspartina žingsnį ir nupėdina į mokyklą.

- Aš labai atsiprašau, tačiau man to labai reikėjo, su tavimi pasikalbėti. – Pradedu aš, bet mane nutildo Katerina, iškeldama delną.

- Nejuokink, tu esi mano geriausia draugė, todėl aš visada pasirinksiu tave, o ne jį. Turės su tuo susitaikyti. – Pasako ji. Dievinu tave, Katerina, pasakau sau mintyse ir padėkoju Dievui už ją.

- Na, tai kas nutiko? – paklausia draugė, nekantraudama išgirsti, ką jai pasakysiu. Sulaikau ašaras ir greitai pasakau:

- Mano tėtį šiandien apie trečią valandą nužudė. – Katerina išsižioja ir praranda amą. Turbūt galvoja, kad juokauju, tačiau, deja, tai tiesa, kad ir kaip norėčiau pasakyti kitaip.

- Aš... užjaučiu. – Pasako ji. – Kaip tai įvyko? Turiu omenyje, kas jį nužudė ir kaip? – klausinėja ji, bandydama mane nuraminti.

- Na, - pradedu, - jį nužudė peiliu, detektyvas Keleheris mano, kad tai mūsiškio žudiko darbas ir kad tai nebus paskutinė tokia auka, todėl mama, kuri su juo kalbėjo, sakė man perduoti, kad pasakyčiau, jog pasakytumėte savo tėvams pasisaugoti, kadangi, šerifo manymu, jie gali būti kitos aukos. – Paaiškinu jai ir Katerina greitai parašo žinutę savo mamai ir taip ją perspėdama. Tikiuosi, kad jos tėčiui ar mamai nieko nenutiko. Tikiuosi. Kitaip išprotėčiau.

- Be to, turiu dar vieną naujieną. Reikės pasakyti ir Semui, bet pirma pranešiu tau. – Pasakau.

- Gerai, - nutęsia ji.

- Mes su Simu išsiaiškinome, kad žudikas gali būti Edžio Marsono vaikas, kuriuo niekas netikėjo. – Tariu aš. Katerina mane nužvelgia lyg būčiau pati didžiausia kvailė. Juk visi žino apie tą bylą, kaip kažkoks psichopatas nužudė daugiau nei trisdešimt žmonių.

- Tai neįmanoma. – Pagaliau ištaria ji.

- Kodėl gi? – paklausiu aš, nes ji atrodo nusiteikusi skeptiškai.

- Nes Edis Marsonas neturi vaiko, patikėk, apie jį rašiau praietų metų darbą. Niekas nežino, ar jo mylimoji buvo tikra, taigi esmė ta, kad jis daug ką išsigalvojo ir manoma, kad jis net neturėjo žmonos. Pati esmė, nes turbūt nesupratai, ką pasakiau, tai paaiškinsiu: Edis Marsonas net nebuvo vedęs. Pasichologai nustatė, kad jo meilė buvo išgalvota ir jis neturėjo žmonos. Taigi, tuo labiau, jis negali turėti vaiko, kuris, tavo manymu, šlaistosi visur ir visus žudo. Tai tiesiog neįmanoma! – faktiškai, Katerina rėkia ant manęs. Nesuprantu, kodėl ji taip pyksta? Kas jai atsitiko?

- Taigi, gal galiu paklausti, kas tau atsitiko? Nes rėkti ant manęs... Na, taip dar niekda nebuvo, todėl, pamaniau, kad tau kažkas taip pat neduoda ramybės. – Pradeda aš, labai atsargiai, kad tik ji neužsigautų ir dar labiau ant manęs nesupyktų.

- Iš tiesų kai kas nutiko. – Pasako ji po minutėlės. Tada atsidūsta ir taria:

- Visų pirma, mes turime parašyti rašinį tema ,,Ar kiekvienas žmogus skirtingas?", o visų antra, man parašė ,,S", kad šiandien mirs dar kai kas. Ir mes tai pamatysime pirmi. Argi tai nėra keista? Kodėl ,,S" turėtų mus perspėti dėl kažko? Garantuoju, tai yra spąstai. – Teigia ji. Tačiau, deja, tai ne spąstai. Pasižiūriu tolyn, prie mokyklos įėjimo ir kai ką pasakau jai, kad ji atkreiptų į tai dėmesį.

- Katerina, - pratariu.

- Kas? – paklausia ji, jau beveik nebesitvardanti.

- Ar ten?.. – neužbaigiu sakinio, nes supratau, kas ten guli. Geografijos mokytoja. Ji yra nužudyta.

Nežinomas

Stebiu jų veidus. Visų jų. Nes žinau, kad jie tai pastebėjo ir kad jiems tai yra staigmena. Šie žmonės tikrai negalėjo to numatyti, kadangi tai yra staigmena. Nors vis dėlto, Karolina galėjo tai suprasti. Bet kaip? Juk ji visai nežino, kodėl geografijos mokytoja nužudyta. Iš tiesų, geografijos mokytoja – tik dar vienas pėstininkas mano žaidime. Tačiau ir ji turėjo baisių paslapčių, kurios ją ir pražudė. Aišku, tai, kaip pasakytų psichologai, yra visiška nesąmonė, nes kiekvienas žmogus turi paslapčių. Bet jie nežino, kokias pasalptis ji saugojo. Reikėjo tai užbaigti. Geriau pagalvojus, ją reikėjo pašalinti pirmiau už ponią Frenč. Ta mokytoja tikrai buvo gera. Tačiau grįžtu prie jų. Jie, mano nuomone, dabar tikrai turėtų būti pagrindiniai įtariamieji, nes dabar bus dar viena staigmena, kurios jie tikrai nesitikėjo.

Katerina

Negaliu patikėti tuo, ką matau. Geografijos mokytoja guli mirusi prie pat mokyklos įėjimo. Kodėl jis ar ji pradėjo žudyti mokytojus, staiga paklausiu savęs. Mano mintyse susirutulioja vienas vienintelis atsakymas: jie kažką žinojo arba kažką vis dar žino. Tačiau ką tokio gali žinoti mokytojai, kurie niekaip nesusiję su Edžiu Marsonu? O gal tai dar labiau susiję nei mes galėjome įsivaizduoti? Gal vis dėlto Karolina teisi? Pagalvojus apie šią mintį, per kūną nubėga šiurpuliukai. Tai neįmanoma, raminu save, kad tai, ką Karolina yra visiška nesąmonė ir kad tai negali būti tiesa, jokiais atvejais. Kol apie tai galvoju, medikai jau spėja uždengti kūną nuo aplinkinių žvilgsnių, nes vaizdas gali sukrėsti ne vieną žmogų. Netikėtai prie mūsų prieina kažkoks žmogus. Netrukus atpažįstu, kad tai Ernestas Keleheris. Kodėl jis vėl prie mūsų kabinasi? Ką mes jam tokio padarėme, kad jis vėl prie mūsų lįstų? Juk mes, galimai, esame šio psichopato pagrindinės aukos ir galimai (čia tik mano nuomonė) vieninteliai žmonės, kurie gali tai sustabdyti. Kai mes suprantame, kad detektyvas laukia, kol mes jį užkalbinsime, Karolina jam taria:

- Taip, detektyve Keleheri? – paklausia ji, ramiai. Aš taip tikrai nesugebėčiau. Esu pernelyg kitokio charakterio.

- Tik norėjau pasakyti, kad jūs turite eiti su manimi. – Pasako jis. – Ir be to, pasikveiskite kitus likusius. Šį kartą tikrai reikės visų jūsų. Viso ketvertuko. – Ketvertuko? Jie mus vadina sumautu ketvertuku?! Gerai, aš dabar tai jau tikrai įsižeidžiau. Mes nesame suknistas ketvertukas. Mes – geriausieji mokiniai ir geriausi draugai, kurie visada kovojo, kovoja ir kovos vienas už kitą. O jie tai pavadino ketvertuku. Aš jį sumalsiu, tariu sau. Visa laimė, Karolina pamato, kokia aš esu įsiutusi ir mane nuramina.

- Katerina, jei dabar tu padarysi tokį dalyką, mes būsime suimti. O tai nė kiek šiuo metu mums niekaip nepadės. – Pasako ji. Aš nusiraminu. Viskas bus gerai, raminu savo protą, kad jis vėl neįsisiautėtų. Turiu išlikti rami. Tačiau tu negali, ar ne, Katerina? Tu negali išlikti rami, kai žinai daug daugiau nei jie visi kartu sudėję, tiesa? Juk tu žinai, kas iš tikrųjų nutiko per naujoko šventę. Tu visa tai žinai. Tik bijai, kad viskas ims ir pasikeis, kai jie tai sužinos. Bijai, kad jie, tavo draugai, nusisuks nuo tavęs ir paliks vieną, viską sužinoję. Mes abu tai žinome. Todėl tu turi saugoti savo paslaptis ir savo kotrų neatskleisti kitiems. Privalai to nedaryti. Kitaip jie, žmonės, kuriuos vaidini draugais, tave sunaikins. Katerina, turi suprasti, kad jie nėra tavo draugai. Nors ką aš žinau. Juk esu tavo protas, tiksliau, tavo sąžinė. Bet štai tau ir klausimas: ar nori turėti paslaptis ir turėti draugus, ar nori neturėti draugų, bet neturėti paslapčių? Įdomu, kas geriau, tiesa? Visa tai yra tik tai tavo pasirinkimas, kuris priklauso tik nuo tavęs. Norėčiau, kad to balso nebeliktų, deja, kaip jis ir pats sakė, tai yra mano sąžinė, kurią galima pavadinti ir kitu vardu – moralė. Staiga suprantu, kad buvau šiek tiek atsijungusi nuo pasaulio ir tik dabar susigaudau, kad esu pas šerifą Keleherį. Reikia susikaupti, subaru save dėl savo kvailo poelgio. Tikiuosi, kad Simas ir Semas greitai ateis, nes kai sėdi prie šerifo Keleherio ir supranti, kad jis žiūri į tave nemirksėdamas, pajauti, kaip tavo kūnu nubėga šiurpuliukai. Ir tai nėra malonu, verčiau, priešingai, labai nemalonus jausmas. Norėčiau dabar jau geriau būti mokykloje nei šioje prakeiktai siaubingoje ir visai neišvaizdžioje vietoje, kur tave bet kada gali suimti ir apkaltinti žmogžudystėmis, kurių net nepadarei, bet jiems taip atrodė. Pažvelgiu į laikrodį ir tyliai paklausiu: kur jie, po velniais, yra?

Nežinomas

Aš stebiu, kaip jie eina. Norėčiau juos nudėti tuojau pat. Matau, kaip jos sėdi. Matau, kaip jie visi įeina į tą patį sumautą pastatą. Galėčiau juos pribaigti ir dabar, jei norėčiau. Tačiau turiu laikytis plano, nes taip reikia. Kitaip man galas, kaip ir planui. Turiu likti žmogus, kurio nelabai ir pastebėsi, nebent tada, kai jis žudo. Privalau būti toks žmogus, kurio nemato. Juk tai tik laikina. Po kelių savačių viskas bus baigta ir šie mokiniai bus rasti negyvi. Ir tada aš pabėgsiu ir niekas neįrodys mano kaltės. Viskas bus tobula. Jau galiu tai įsivaizduoti, galiu netgi tai pajausti. Bet turiu tvardytis, kitaip to niekada neteks pajusti. Kaip aš mėgstu sakyti: ,,Laimi tie, kurie laukia."

Katerina

Pagaliau jie atėjo, nes kitaip būčiau mirusi. Mane jau pradėjo naikinti tas kvailas šerifo žvilgsnis, kuris degte mane degino. Bent jau dabar galiu atsipūsti, nes jis ims kaltinti ne mane. Kaip norėčiau būti nestebima bent vieną minutę. Žinoma, vos tik išėję iš čia, mes iš karto eisime į mokyklą, kurioje esame nuolat stebimi. Kai pasirodė Semas ir Simas, detektyvas (nors gal vertėtų vadinti šerifu, nes šerifas Keleheris neturi detektyvo statuso) Keleheris nepratarė nė žodžio.

- Taigi, - ramiai pradeda Karolina, - ko iš mūsų norėjote, šerife Keleheri? – paklausia ji. Šerifas pažvelgia į ją savo žiauriomis akimis, tačiau giliai viduje gali įžvelgti gailestį ir norą tiesiog patylėti ir nieko nesakyti. Kas jam atsitiko, klausiu savęs.

- Na, panale Majers, aš iš nieko jūsų nenoriu, tačiau nori kai kas kitas. – Trumpai atsako šerifas po minutėlės tylos. Ta tyla buvo tokia, lyg būtų kažkas pagerbtas.

- Kaip tai suprasti? – paklausia Semas, pirmasis atsitokėjęs, po to, ką pasakė Ernestas. Ponas Keleheris jį nužvlegia ir atsitoja.

- Jūs visi bijojote manęs, tiesa? – iš niekur nieko pasako jis mums. – Na, ką gi, dabar jums teks rimtai bijoti, nes tyrimui kai kas nutiko. – Prataria jis mįslingai, tačiau visai nepiktai.

- Gal jau gana taip elgtis? – paklausia Simas, nesusitvardęs iš pykčio. – Nemanote, kad turime teisę žinoti, kas atsitiko su tyrimu!? – rėkia Simas.

- Turite teisę žinoti. – Pasako balsas, kuris visai man nepažįstamas. Atsisuku į pusę, iš kurios atsklido balsas, ir pamatau, kad tai moteris – rimta, pikta. Kas ji tokia?

- Susipažinkite su Emile Varenheit. FTB. – FTB? Aš esu šoke. Kodėl tyrimą perima FTB? Kiek žinau, ši byla dar nėra tokia rimta, kad tyrimą perimtų ši įstaiga.

- Tyrimą nuo šiol perima FTB, kadangi mirė du mokytojai ir du mokiniai. Todėl jūsų miestelio meras nusprendė, kad laikas pakeisti viską ir sustabdyti šias skerdynes. – Moteris kalba lėtai ir aiškiai, tačiau visai neslepia susierzinimo, kad tai turi sakyti dešimtokams. Akivaizdžiai, ji tiki, jog mes, paprasti dešimtokai, esame kalti dėl visų įvykių. Kodėl ji taip mano? Nes ji dirba FTB. Jeigu jie ras bent vieną įrodymą, kad mes esame kalti, nedelsiant mus suims. Ir tikrai nesigailės. Ir mūsų tikrai niekas neišgelbės. Akivaizdu ir tai, kad ši moteris yra rimtai nusiteikusi išspręsti šią bylą kuo greičiau ir visai nerimauja dėl nieko. Tačiau, mano nuomone, jie nežino, su kuo sisidūrė. Nes šis žudikas – negailestingas ir žiaurus. Niekada nesuklysta ir nedaro klaidų. Norėčiau tokia būti.

- Na, mokiniai, jau galite eiti. – Pasako šerifas Keleheris, nutraukdamas kraupią tylą, kuri buvo pakibuso ore ir dusino mus visus. Ačiū Dievui, kad jis buvo čia. Tačiau atsirado dar viena problema, apie kurią ką tik pagalvojau, tačiau ja reikės pasidalinti, kai iš čia ištrūksime. Mes pasišaliname iš kambario.

Nežinomas

Matau, kaip jie išeina iš pastato, kuriame tikrai nebuvo saugūs, nors gal taip ir manė. Dabar, kaip tyrimą perėme FTB pagaliau galėsiu atsikratyti tuo visko gadintoju. Jo tiesiog nebeliks. Tik reikia tai padaryti kiek vėliau. Dabar reikia juos sekti ir sužinoti, ką sužinojo jie. Ir ką jie galvoja.

Semas

Pagaliau išėjome iš Ernesto Keleherio vietovės, pavadinimu Policijos departamentas. Tačiau dabar mums reikės eiti ne į tą vietą, jeigu mus iškvies, o visai į kitą – kriminalinės policijos skyrių. Ši vieta jau ir taip mane baugino, bet ta vieta... Bet dabar apie tai nemąstykim. Per-velgiu savo draug veidus ir suprantu, kad Kateirna yra nusiminusi, ne, susimąsčiusi. Greičiausiai, kažką suprato. Turiu jos paklausti.

- Kas nutiko, Katerina? – paklausiu jos ramiai, kad ji nepradėtų meluoti.

- Visų pirma, tyrimą perima FTB ir tai bus dar blogiau. Todėl dabar policijos departamentas vadinsis Federalinių tyrimų biuru. O kitas dalykas: kas nutiks su Ernestu Keleheriu, jeigu jį pašalino. – Mes visi susižvalgome.

- Pagalvokite, jei ponas Keleheris žudikui yra nebenaudingas, jį gali paprasčiausiai nudėti. Ir viskas. – Pasako Katerina.

- Aš taip pat apie tai pagalvojau, tačiau kam žudyti nereikalingą žmogų? – paklausia Karolina.

- Jis nėra nereikalingas. Tokie kaip jie, detektyvai, šerifai, FTB, jie visada ieško, net ir kai juos atleidžia, įtariamųjų. Jie niekada nepalieka nieko neišaiškinto. Čia panašiai, kaip ponas Hodžesas*, kuris tik po kelių dešimtmečių išsiaiškino, kas yra žudikas ir jį sugavo. – Paaiškina Katerina. Pamažu suprantu jos mintį. Ir kyla rimtas klausimas: kada žudikas tai pats suvoks? Jeigu dar nesuvokė ir nenužudė pono Keleherio, tai jam kyla mirtinas pavojus. Turėsime jį įspėti, kai to prireiks. Tačiau dabar turime eiti į mokyklą. Staiga pamatau, kai prieiname prie mokyklos įėjimo, kad prie mūsų pradeda eiti kažkoks vyras. Priėjęs taria:

- Vaikai, čia jums negalima eiti, laikinai mokykla yra uždaryta, kadangi mirė mokyklos darbuotojas. – Paaiškina paprastai mums. Aišku, dabar net negalėsime įeiti į mokyklą, kurioje mokomės. Žinoma, turėtumėme džiaugtis tuo, kad nereikia eiti į mokyklą, bet kai žinai, kad mirė dar vienas mokytojas, tai visai nelinksma. Ir iš tiesų, kodėl žudikas ar žudikė pradėjo žudyti mokytojus, o ne toliau žudo mokinius? Kas pasikeitė? Gal šios mokytojos buvo kažkaip susijusios su ,,Klasės žudiko" byla, paklausiu savęs. Tai žinoma, šios mokytojos gali būti, tiksliau, galėjo būti artimos su Edžiu Marsonu, kuris miręs jau daug metų. Viskas susidėlioja į vietas.

- Žinote ką? – paklausiu savo draugų. – Aš žinau, kodėl mirė mokytojos. – Jie skeptiškai pažvelgia į mane.

- Nenusišnekėk, - prataria piktai Karolina, kuri turėtų kaip tik mane palaikyti. Keista.

- Ne, rimtai. – Pasakau piktai. – Mokytojos galėjo būti Edžio Marsono paskutinės aukos. – Pasakau (beveik išrėkiu) šiuos žoždius. Karolina pradeda mąstyti.

- Tai gali būti tiesa, geriau pagalvojus. Jiegu šis žudikas išties yra Edžio Marsono vaikas, greičiausiai, jis šalina visus žmones, kurių jo arba jos tėvas nespėjo nužudyti. – Pasako Karolina.

- Bet prie ko naujokas? – klausia Katerina, susidomėjusi.

- Nes naujokas turėjo kažką bendro su byla. – Pasako Simas, iki šiol visą laiką tylėjęs. Katerina pasižiūri į jį su neviltimi.

- Kaip tai būtų, tavo nuomone, įmamona? – klausia ji ir išsišiepia jam, parodydama savo tobulą šypseną.

- Ne jis, Katerina, o jo tėvai. Galimai jie žuvo nuo jo rankos, tačiau kūdikis išgyveno. Nepamirškime ir to, kad naujokas buvo už mus dvejais metais vyresnis, nes buvo paliktas kitiems metams... netgi su kartus. – Pasako Simas. Jo paaiškinimas logiškas. Bet man vis tiek nesueina galai.

- Palaukit, - pradedu, - jei visi yra kažkaip susiję su byla, tai kaip susiję mes arba šerifas Keleheris? – paklausiu aš. Karolina nutyla ir pažvelgia žemyn, taip parodydama, kad nežino, o kiti draugai nieko neastsako. Aišku, čia tik teorijos, tačiau dabar aišku, kad žudikas yra Edžio Marsono vaikas. Neabejotinai. Mes einame tyloje. Visi susimąstę dėl savų problemų. Tačiau Karolina yra ypač susimąsčiusi. Kas nutiko jai? Kas tokio galėjo nutikti, kad palaužtų Karoliną? Juk tai – neįmanoma.

- Karolina? – paklausiu jos švelniu tonu. – Kas nutiko? – ji pažvelgia į mane, tada į Kateriną. Palinksi abi galvomis ir ji taria:

- Šis žudikas nužudė mano tėtį. – Pasako ji ir apsiverkia. Aš daugiau nebegaliu. Kaip jis ar ji drįsta šitaip elgtis? Nejaugi šis žmogus neturi jokių moralės ir žmogiškumo normų? Tai jau yrra visko viršūnė. Šis žmogus nuėjo per toli. Pernelyg toli. Mes turime jį sustabdyti, nes jau bebegalime žinoti, kiek jis dar gali toli nueiti.

Nežinomas

Matau, kaip jie pasuka skirtingais keliais. Visi. Galėčiau juos nužudyti kad ir dabar. Tačiau turiu laukti, nes negaliu visko sugadinti. Reikia leisti jiems pailsėti. Buvo sunki diena, tikrai sunki. Tiek man, tiek jiems. Rytoj viskas bus geriau. Reikės pailsėti. Juk negali visada tiktai žudyti, taip? Taip, turi leisti savo aukoms ,,pažaisti", nes kitaip pasidarys nebeįdomu ir visai nesąmoningai žaisis mano žaidimas. Turiu išlikti žmogus, kuris yra valdovas. Visų valdovas. Juk tik aš galiu atimti gyvybę. Galiu nuspręsti, kas mirs kitas. Ir man tai labai patinka. Visai jų nebematau, todėl pasidaro nebeįdomu ir nuobodu, todėl ir aš pasuku savo keliu. Turiu grįžti namo.

Simas

Esu namuose. Pagaliau saugi vieta. Per visą dieną, jei jau kalbėtume atvirai, visai nesijaučiau saugus niekur. O ypač pas šerifą Keleherį, kuris visų mūsų nekenčia ir bando tai įrodyti. Dėkoju Dievui, kad tyrimą valdo nebe jis, o FTB. Gal jie bus mums naudingesni? Žinoma, kad taip. Jie visada būna naudingi. Aišku, dabar galvoju, kaip koks psichopatas, tačiau po to, ką man teko pamatyti, tai – natūrali būsena. Ir ką gi tau teko pamatyti, Simai? Juk žinai, ką tu padarei, tiesa? Žinai visą tiesą apie savo melagius draugus. Kodėl to nepanaudoji prieš juos? Kodėl? Aš žinau, kodėl. Nes tu jų bijai. Bijai, jog jie išsiaiškins tiesą apie tave. Bijai, kad jie sužinos, kodėl būtent jūs esate šio psichopato rankose ir kodėl jūs esate būtent jo pagrindinės aukos. Kaip manai, ką jie tau padarys, tai sužinoję? Jie ims tavęs nekęsti. Ir tau galas, nes be jų – tu niekas. Jūs esate, kaip vienas organizmas, kuris galvoja taip pat, bet tu ir pats tai supranti. Tau galas. Norėčiau neturėti savo sąžinės. Tačiau, mano nelaimei, šį kartą ji yra teisi. Aš žinau, kodėl mes esame šio žmogaus pagrindinės aukos. Aš žinau, kodėl tai iš viso vyksta. Dieve, norėčiau to nežinoti, tačiau ar aš kaltas, jei netyčia tai nugirdau? Ne, tai jie kalti. Turėjo būti atsargesni. Netrukus visi viską sužinos ir jiems galas. Kaip ir mums. Netrukus viską praneš apie tą naujoką. Ir tada man galas, nes klasiokai ir mano draugai sužinos, kad aš žinojau tiesą. Tačiau aš jau susitaikiau su pasekmėmis, kurios tikrai įvyks. Esu tam pasiruošęs. Atgausiu draugų pasitikėjimą, kai to reikės. Tačiau dabar turiu pamiegoti. Nes kitaip rytoj būsiu žiauriai pavargęs ir tai bus pretekstas mane kaltinti. Be abejo, galimai rytoj bus nužudytas ponas Keleheris, kaip mes jau išsiaiškinome visi kartu. Be to, prieš užmigdamas dar pamąstau: visi meluoja ir saugo save.